XIX amžiuje per etniškai lietuvių gyvenamą teritoriją driekėsi Vokietijos ir Rusijos imperijų siena, ir tik Pirmojo Pasaulinio karo pabaiga atvėrė visiškai naują geopolitinį kultūrinį Europos kraštovaizdį. Žinoma, Lietuvos Respublika, kaip ir kitos jai artimos valstybės, neatsirado tuščioje vietoje. Nacionaliniai sąjūdžiai didelėje Europos dalyje įgyvendino ilgai brendusius tautinio apsisprendimo pažadus, todėl nėra netikėta, kad ir Lietuva, ir daugelis sociokultūriškai jai artimų, kaimyninių tradicijų savuosius šimtmečius pasitiko kaip savotišką savo dabartinės savasties išeities tašką.
Be abejo, turtingoje senojo valstybingumo ir kultūros paveldo tekstūroje netrūko vietos pažinimo iššūkiams. Juk pati tradicija ne kartą selektyviai dalyta į „savą“ ir „svetimą“ paveldą ir prireikė ne vieno kūrybingo dešimtmečio, kad to, kas matoma kaip „sava“, regà turiningai išsiplėstų, o tai, kas vakar buvo „svetima“, virstų artima. Tai tapo terpe vertybių pažinimui, naujoms idėjoms ir reikšmingiems modernistiniams ieškojimams. Tarpukario Lietuva sugebėjo veržliai sugrįžti – jau kitame, su atitinkamu pagreičiu spartėjančiame laike – prie savo europinės kultūros ištakų. „Atėjo visai kita Lietuva su traktoriais, melioracija, visuotinu mokymu, su radijo antenomis ant šiaudinio stogo, su savo naujais vadais, nuosavais spekuliantais, poetais, boksininkais, mokslininkais, karjeristais, balerinomis, kyšininkais“, – 1934 m. įtikinėjo Kazys Binkis. Šiandien mes jau girdime to įtikinėjimo poetinį, o kartu ir ideologinį patosą, tačiau tai netrukdo dar ir dar kartą bandyti naujai perskaityti tarpukario Lietuvos užsispyrimo, drąsos ir estetikos ilgesio sanpynos. Dabar jau žinome, kad ne tik laikinoji sostinė, ne tik Klaipėda ar Marijampolė, Šiauliai, Ukmergė ar Panevėžys išgyveno savo europietiškai orientuotą dvidešimtmečio pakilimą. Mums netrūksta įtikinamų duomenų ir apie kitus miestus bei miestelius ištikusią, kaip pasakytų poetas, savikūros dramą. Tačiau šiandien jau tvirtai žinome, kad tarpukario Lietuvos kultūrinio pakilimo fenomenas nebuvo vien etninių lietuvių rūpesčių, pasiekimų ir laimėjimų vaisius. Žydai, lenkai, rusai, vokiečiai ir kitų tautų atstovai yra neužmirštami bendros valstybės kūrėjai.
Tik brandžioje ir pasauliui atviroje kultūros tradicijoje randasi vietos sąmoningumo revoliucijoms, o dvasinis ir materialusis paveldas nebėra „sunkiai suvaldoma amžių našta“. Įvykusį, pavykusį atsinaujinimą, valstybingumo steigtį šiandien liudija modernūs pastatai, reprezentacinių aikščių ir gatvių estetika, signatarų atminties įamžinimas, Lietuvos Nepriklausomybės kovų paminklai – ir tai tik dalis modernėjančios Lietuvos ženklų. Simboliniame šimtmečio kontekste nenoriai dar kartą įsisamoninome ir tai, kad lygiai pusę amžiaus Lietuvos kūrybinė laisvė ir pasirinkimai buvo brutaliai varžomi, veiksmo ir planavimo teisė – uzurpuota, o visas meno sferas ilgainiui apėmęs socialistinis realizmas – atneštinis, internacionalinis. Diskusijų ir įtampų nuošalyje nelieka pramonės, kariniai, miestų infrastruktūros, technologinių naujovių ar atskiri sovietmečio paveldo objektai. Vis dėlto ir sovietmetis yra Lietuvos istorijos epocha, integrali Lietuvos šimtmečio paveldo dalis, – tad joks skepticizmas, numatomas vertybių perkainojimas, ideologinės orientacijos ar paprasčiausias ignoravimas nebegali nieko pakeisti. Raktu tegali būti pažinimas: štai kodėl pastaraisiais dešimtmečiais sovietmetis atrandamas iš naujo (kaip epocha su savita kultūros istorija, savais idealais, žmonėmis ir jų kasdienybe), o menotyrininkai vis garsiau ištaria: 6-ojo dešimtmečio modernizmas – geras, nes 4-ajame turėjome tvirtą jo mokyklą, kurios atradimą palydi nuostaba („O!“), – taip, tai optimizmo architektūra.
Vėlesnės – Kovo 11-osios Lietuvos – kaip ir visos Europos po Berlyno sienos griūties laukė permainingi, paslankūs, greitoms naujovėms ir stilistinei įvairovei atviri dešimtmečiai. Sąvoka dainuojanti revoliucija, lengvai ir greitai perimta Vakarų analitikų ir kultūros istorikų, vaizdžiai bylojo apie ypatingą vienos paveldo rūšies galią socialinės transformacijos ir Sovietų Sąjungos žlugimo akivaizdoje. Po sudėtingo pereinamojo etapo Antroji Lietuvos Respublika vis drąsiau gręžėsi į savo europietiškas šaknis, į Europos ir pasaulio dabarties kultūrinę įvairovę.
Kai prie šimtmečio kultūros paveldo artinamės su deramu įsiklausymu, suinteresuotumu ir pagarba šimtametei tradicijai – ji apdovanoja temų masyvų įvairumu ir tampa jungiančiu tiltu. Nenuostabu. Nereikia ypatingai išlavintos klausos tam, kad pajustume šios simbolinės datos esmę: tėvų, senelių, prosenelių, pagaliau mūsų pačių gyvenimo ir patirčių partitūros – prieš mus. Ar mokėsime jas išgirsti ir atrasti? Ką šiandieninė Lietuva sukūrė tokio, kas galėtų lygiuotis su tarpukario pramoninio progreso meteorais, gelžbetonio pritaikymu sakralinei ir pramoninei architektūrai, mokyklų plėtros ir maisto pramonės tinklo, tiltų, užtvankų, geležinkelio ir sausumos kelių kūryba? Klausimas, žinoma, provokuojantis. Klausime neslypi atsakymas, greičiau malonus kvietimas: leiskime praeities paveldui paženklinti mūsų ateitį.
Raseinių raj. savivaldybės informacija