Milda, papasakok mums, kada tavo gyvenime atsirado šokiai?
Nuo trejų metų mama pastebėjo mano „užpakaliuko kraipymus“ ir norą šokti. Kai sukako septyneri, ji mane atvedė pas šokių mokytoją Aušrą Jukilaitienę. Taip ir šoku iki šiol.
Kada supratai, kad tai pašaukimas ir gali mokyti kitus?
Kaip ir minėjau, postūmis buvo mokytojos frazė. Tada aš ir susimąsčiau, o kuo aš norėčiau būti? Minčių buvo įvairiausių, bet šokis – mano aistra. Paprašiau savo mokytojos, choreografės A. Jukilaitienės, kad mane ugdytų ir padėtų įstoti studijuoti. Man visą laiką, net 10 metų, šokusiai pramoginius šokius reikėjo išmokti klasikinių tautinių šokių. Ir man pavyko! Aš įstojau į Klaipėdos universitetą, nors atranka buvo didžiulė. Įstoti bandė keturiasdešimt žmonių iš visos Lietuvos. Patekome tik dvylika. Man tai buvo kažkas tokio. Taigi svarbiausia yra labai norėti.
Buvo sunku?
Geležinė disciplina. Jei priaugo koks nors riebaliukas, dėstytoja iškart sakydavo: „Mieloji, nevalgom.“ Grįžti savaitgalį pas mamą ir sakai „ne“ visiems skanėstams. Mums į galvą buvo kalama, kad šokėjas turi estetiškai atrodyti. Man pasisekė, mane ugdė nuostabūs dėstytojai. Iš jų gavau labai daug.
O kodėl perspektyvi šokėja grįžo į provinciją? Nesinorėjo užkariauti didmiesčio?
Kai apsigyniau diplominį darbą, nutariau eiti į mokyklas ir klausti, gal yra reikalingas šokių mokytojas. Pirmiausia kreipiausi į Prezidento Jono Žemaičio gimnaziją, tada direktorė buvo Aldona Mankauskienė. Pirmas atsakymas buvo neigiamas, tačiau po kelių savaičių gimnazijos direktorė paskambino ir pasiūlė dirbti. Tad pradžia tikrai nebuvo lengva. O šiandien jau aštuoneri metai kaip gimnazistai turi savo šokių mokytoją. Tad save galiu pavadinti pradininke.
Su kuo sunkiau dirbti – su vaikais ar su suaugusiaisiais?
Jei atvirai, man jokio skirtumo. Ateinu dirbti su vaikais, matau jų užsidegimą, degančias akis, tad mums belieka prisitaikyti vieniems prie kitų. Vyresnieji vėl kitaip, kitokios emocijos, kitokie poreikiai. Suaugusiųjų šokių kolektyvas mane labai žavi. Jie aukoja savo laiką, nori ir gražiai atrodyti, ir gerai šokti. Jie mūsų turtas.
Kokie dar tavo pomėgiai?
Be šokių? Labai mėgstu vaidinti. Mano diplome parašyta, kad baigiau teatro ir choreografijos specialybę. Esu meniškos prigimties.
Nekuklus klausimas: ar įmanoma išgyventi iš šokio mokytojo profesijos? Ypač provincijoje.
Jeigu rimtai, tai dirbu keturiuose darbuose. Jei dirbčiau viename – niekaip. Nebent prie šono būtų turtingas vyras. Tad tenka dirbti ir suktis. Tačiau mano varomoji jėga yra žmonių emocijos. Jie ateina į repeticijas ir džiaugiasi, kad pasimiršta rūpesčiai, vargai ir lieka tik šokis.
Kaip profesionali šokėja gal ir vyrą rinkaisi iš tos aplinkos? Ar bent pažiūrėjai, ar jis moka pagrindinius žingsnelius?
Oi, tikrai ne. Mes visiškos priešingybės. Jis pareigūnas, aš menininkė, bet posakis, kad priešingybės traukia – 100 proc. teisingas. Aš manau gerai, kad nesame abu menininkai. O vyrui pakako išmokti sušokti vestuvinį valsą. Paskui juokavo, kad daugiau aš jo nešokdinčiau.
Kultūros darbuotojų veikla neturi apibrėžtų darbo valandų. Tenka aukoti ir vakarus, ir savaitgalius. Nenukenčia šeima?
Tai, ką aš darau – mano gyvenimas. Aš, kaip ir visi menininkai, laiko neskaičiuoju. Mes dirbame žiūrovui. Nesvarbu, ar esi pavargęs, ar sergi, turi padovanoti gražų reginį.
Pakalbėkime apie valstybinių švenčių minėjimą. Ar tau nesinori, kad jos būtų masiškesnės?
Valstybinės šventės man yra sielos atgaiva. Tik pradėjusi dirbti Kultūros centre supratau, ką reiškia ir kokios svarbios yra valstybinės šventės. Žinoma, norėtųsi, kad prie minėjimų prisidėtų moksleiviai, jų tėveliai, kad susiburtume į didelį būrį. Mes, suaugusieji, turime parodyti savo pavyzdžiu, užkrėsti vaikus noru būti pilietiškiems.
Milda, šiemet priėmėte sprendimą dalyvauti savivaldos rinkimuose. Kodėl?
Jei atvirai, manęs paprašė būti komandos dalimi. Aš pagalvojau, kad su Darbo partijos komanda esu nuo pirmų dienų. Jie ne vieną kartą yra ištiesę man pagalbos ranką. Visokių laikų buvo: ir geresnių, ir blogesnių, tačiau aš niekur nelaksčiau. Tad pasiūlymą priėmiau nedvejodama. Aš šio krašto vaikas, politika man nauja patirtis, tačiau visi kažkada pradeda nuo pirmo žingsnio. Auginu sūnų, noriu, kad jis čia gyventų. Jaučiu didelę atsakomybę už tai, koks bus Raseinių rajonas. O aš jį noriu matyti patrauklų gyventi jaunoms šeimoms.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Politinė reklama, bus apmokėta iš Darbo partijos Raseinių skyriaus rinkimų sąskaitos. Sutarties nr. 2018/11/10
