Raseinių naujienų portalas

Pramogos

Arnas Zmitra: „Kelionė ir pirmosios dienos Brazilijoje. Bus ką ilgai prisiminti“

Dar pavasarį suplanavau, kad metų pabaigoje vyksiu savanoriauti. Vis pagalvodavau, kad, kol dar esu jaunas, reikia imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda, net ne imti, o godžiai jį gyventi.

Tad paieškojęs, pasirinkau tarptautinę AIESEC organizaciją. Pradėjau analizuoti, dairytis į savanorystės projektus, ir taip nutiko, jog rugpjūtį pasirinkau ir nusprendžiau vykti į Boliviją. Pagal pradinę idėją, ten manęs laukė darbas su laukiniais gyvūnais.

Vieni manęs klausė, ar už tokį darbą yra mokama, kiti komentavo, kad keliauju už valstybės pinigus. Deja, deja, turiu nuvilti ir vienus ir kitus. Keliauju už savus. Noriu visiems pasakyti, kad žmonės yra įvairūs: vieni investuoja į namus, mašinas, grožį, o aš investuoju į patirtis, emocijas, pažinimo džiaugsmą. Jų už jokius pinigus nenupirksi. Tad aš ruošiausi į Boliviją. Pirkau bilietus, susimokėjau mokestį organizacijai. Yra šiokios tokios lengvatos dalyvaujant tokio pobūdžio programose: savanoris atvykęs į vietą, dažniausiai gauna gyvenamą plotą ir maistą. Gyventi tenka šeimoje, kad geriau pažintum šalį ir kultūrą. (Ir štai man berašant jums šį tekstą, mano šeimos galva, senjorė, fizinio lavinimo mokytoja, mokosi groti  saksofonu. Patikėkit, nuo garso lūžta visas kvartalas. )

Kodėl keitėsi kryptis?

Taigi, bilietai į Boliviją jau kišenėje, o savanorystė turėjo prasidėti lapkričio 11 d. O lapkričio 2 d. man parašo iš Bolivijos. Informuoja, jog šalyje prasidėjo neramumai, gyventojai protestuoja prieš Prezidentą ir suklastotus rinkimus, tad gali kilti problemų. Galiausiai, lapkričio 4 d., mano savanorystė galutinai atšaukiama. Šalis streikuoja.Pasirodo, kad tą dieną norėjo nuversti Prezidentą, o šis jau pabėgęs į Meksiką. Šalis skendi suirutėje. Apie tai, kas vyksta Bolivijoje, lietuviška žiniasklaida tuomet dar nieko nerašė, keletas straipsnių atsirado tik šią savaitę. Kolegos iš Bolivijos man tepasakė, kad viskas šalyje mirę, keliai užblokuoti, jie net negalėtų manęs pasiimti iš oro uosto ir juolab užtikrinti mano saugumo. Tuo metu man atrodė, kad planas žlugo.

Taigi, liko keli variantai: visai nebeskristi, skristi atostogų į kurią nors Pietų Amerikos šalį, arba per trumpą laiką susirasti kitą savanorystės projektą. Pagalvojau, kad turiu nusipirkęs draudimą, vaistus nuo maliarijos, esu pasiskiepijęs nuo visų rekomenduojamų ir privalomų ligų, tai bandysiu skristi atostogų į Peru. Tačiau AIESEC koordinatorius Lietuvoje, per vieną dieną surado man kitą projektą Brazilijoje. Ilgai nedvejojęs, neįsigilinęs sutikau, nusipirkau papildomus bilietus iš Bolivijos į Brazilijos Manaus miestą, ir šeštadienį, lapkričio 9 d. pajudėjau iš savo namų link Varšuvos oro uosto.

Skrydžiai užtruko 4 paras

Taupant pinigus negalėjau keisti turimo skrydžio, todėl pirmiausia turėjau nuskristi į Boliviją, iš ten į Braziliją. Visa kelionė truko 4 paras. Nuoširdžiai, galvojau – nusišausiu. Nenorėjau niekam kelti problemų, todėl nusipirkau autobuso bilietą iš Kauno į Varšuvos oro uostą, nors skrydis buvo sekmadienį. Nenorėjau niekur skubėti, tad išvažiavau šeštadienį, susiradau kambariuką (per Airbnb) prie Kultūros ir mokslo rūmų, apsistojau nakčiai, truputį pasivaikščiojau po naktinę Varšuvą. Atsikėlus ryte, išėjau į Centrinę stotį, ieškoti traukinio į Šopeno oro uostą. Bevaikštant atsitiko keistas dalykas. Einu gatve, o šalia manęs krenta graikiški riešutai, pagalvojau, jau visai broliai lenkai sublūdo, laido į lietuvį riešutus. Paeinu toliau, atsisuku, o ten varnėnai mėto riešutus ant asfalto, jie suskyla ir tuomet, puola lesti viduje esantį riešutą. Na ir gudrumas tų paukščių…

Mano skrydžiai atrodė taip: Varšuva – Torontas – Panama – Bolivija. Tada dar 14 val. laukimo Bolivijos Santa Cruz de la Siera oro uoste, ir vėliau skrydis į San Paulą. Tada Brazilijos miestą, ir galiausiai Manaus. Skrydžiai truko beveik 3 paras, net pačiam sunku suvokti. Paprastai kai skrendu didelius atstumus, visada klausiu savęs, ir kodėl užaugau toks didelis… Patikėkit, kai reikia sėdėti lėktuve, o kojos remiasi į priešais esančia sėdynę, ir skrendi 9, 5, 4, 3 valandas, išlipi, kaip sulaužytas.

Tiesa, vienas dalykas Varšuvos oro uoste man krito į akis. Visas oro uostas apkabinėtas reklamine kampanija „Pomnik Historii“, (liet. istorijos paminklai). Kur eitum, visur Lenkijos kultūros paveldo objektų nuotraukos, aprašymai lenkų ir anglų kalba. Gal čia profesinė liga, bet tai pastebėjus pasidžiaugiau už lenkus, jų valdžios supratimu apie kultūros paveldo svarbą. Reklama kainavo tikrai ne vieną tūkstantį, o skirta ir saviems, ir atvykusiems. Lietuvoje supratimo, kas yra kultūros paveldas, kam jis reikalingas, kol kas labai žemas. Manau, dar praeis daug metų, kol mūsų šalis galės sau leisti tokią reklaminę kampaniją, o ką jau kalbėti apie regionus… Prisiminsiu mūsų kraštą. Jūs neklauskite, kiek kartų reikėjo Raseinių rajono valdžiai įrodinėti, kad reikia dažniau nušienauti piliakalnį, sutvarkyti cerkvę ir pan.

Skrydis per Atlantą į Torontą, vėliau iki Panamos, praėjo visai gerai. Įdomybės ir linksmybės prasidėjo Bolivijoje. Atskridus paaiškėjo, jog mano bagažas dingo, taigi likau be daiktų. Oro uostas mažas ir tikrai purvinas, lauke 23 laipsniai šilumos. Kai kurios parduotuvės aptvertos STOP juosta, su išdaužytomis vitrinomis. Pro langus matyti taksi, kurie su išdaužtais stiklais, o vietoj jų – plėvelės. Matosi, kad šalyje kažkas vyksta. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip laukimo salėje prigulti ant žemės ir miegoti. Atskridau naktį, tad aplink nemažai keliautojų snaudė ant grindų, apsikabinę savo lagaminus.

Sveika, Brazilija!

Atskridus į Manaus miestą, Brazilijoje, vožtelėjo drėgmė ir 27 laipsnių šiluma. Čia mane pasitiko vietos AISIEC koordinatorius Gustavas. Nuvežė mane į šeimą, kurioje gyvensiu. Beje, čia kalbama portugališkai, nors, kaip juokiasi vietiniai, jie negali susikalbėti su atvykusiais iš Portugalijos, nes jie kalba per daug oficialiai.

Manaus yra Amazonijos valstijos sostinė, oficialiai rašoma, kad čia gyvena 2 mln., tačiau, kaip sakė vietiniai, gyventojų čia yra 2,5 mln. Čia ištisus metus aukšta temperatūra ir drėgmė. Dabar čia drėgnasis laikotarpis, dažnai palyja, audros ir visada tarp 24-30 laipsnių šilumos. Šį miestą pastatė portugalai, dar XVII a. dviejų upių sankirtoje (Amazonės ir Rio Negro), miestas kartais vadinamas Brazilijos Paryžiumi.

Manaus pasididžiavimas – Amazonės teatras

 

Viena iš Manaus centrinių aikščių

Įsikūriau šeimoje, gavau kambariuką, išsimiegojau. Tiesa, teko daug paprakaituoti, o jau antrą dieną įsitaisiau slogą dėl kondicionieriaus kambaryje, kuris burbia kaip traktorius. Beje, ir rūbai tie patys jau 6 diena. Tik atskridus, antrą dieną, prasidėjo kova dėl mano bagažo. Skambinam į Copa oro linijas, jie sako, kad lagaminas jau atkeliavo. Važiuojam į oro uostą. Ten mums pasako, kad atsiimti lagaminą galima tik nuo 23 val., nes nuo tada tik dirba kažkoks darbuotojas. Tame ofise sėdi pilna žmonių, kurie galėtų pažiūrėti, paduoti, bet ne. Stoviu apšalęs. Klausiu kodėl? Sako, nes taip dirbam. Lyg žmonės, turistai naktimis nemiega, o jie dieną neskraidina nieko. Gerai, kad mano draugė brazilė puolė jiems aiškinti, jog aš čia be savo daiktų ir ji kreipsis į savo draugą teisininką. Tada darbuotoja pradėjo ieškoti. Rezultatas, likom nieko nepešę, telefonu oro linijos sako, kad bagažas atkeliavo, o pas jų nėra. Bevažiuojant namo pagalvojau apie Lietuvą. Žmonės skundžiasi tvarka Lietuvoje, o čia išvis tvarkos nėra, visi dirba valdiškai ir kol nepradedi kalbėti apie advokatus, tol niekas nesprendžia tavo problemos. Brazilija tuo ir garsi, kad čia paprasti žmonės neturi jokių teisių. Yra tik labai turtingi arba biedni.

Šiukšlės, šiukšlė, šiukšlės…

Na ir štai, trečia diena Brazilijoj, pagaliau pamačiau kur ir ką dirbsiu. Mano savanorystė bus mokykloje/vaikų namuose, skurdžiame Manaus rajone. Vaikai ten arba gyvena, kaip vaikų namuose, arba ateina į mokyklą iš neturtingų šeimų be jokių įgūdžių. Mano tikslas su jais aiškintis kaip kenkia šiukšlės, mokyti jas rūšiuoti, kartais net gatvėse jas rinkti, nes jų čia galybė. Patikėkit, jų čia daug ir jos visur, gatvėse, upės, pakrantėse. Lietuva kažkada irgi vadavosi iš šiukšlių kalnų, žmonės mėtė kur papuola, bet mes patobulėjom, išmokom. O jie mokosi tik dabar… Taip pat turėsiu savo nedidelį kiemelį su augalais, mokysimės su vaikais auginti gėles, daržoves, daryti kompostą. Jie apie tai nieko nežino. Teks dirbti su 3 amžiaus grupėmis: darželinukais, pradinukais ir paaugliais. Viskas būtų gerai, bet viena bėda, aš nekalbu portugališkai, o jie angliškai. Bus linksma kai dirbsime per vertėją, nors ir tie vertėjai čia labai silpni. Jau aš nemoku dorai ir rišliai kalbėti angliškai, bet jie išvis sunkiai. Apie patirtis savanoriaujant tikrai bus ką papasakoti.

Žmonės, kurie dirba mokykloje ir šiame projekte
Įėjimas į mokyklą
Mokyklos kiemas
Su vaikais daromas kompostas

Vairavimo kultūra gazas-dugnas

Pabaigai, apie viešąjį transportą. Jau galvojau buvau visko matęs, ypač kai gyvenau Romoje, ten neegzistuoja grafikai ir eismo taisyklės. Bet čia yra kosmosas! Gatvės vietomis baisesnės nei Ukrainos keliai, ištisai duobės. Aišku, kamščiai, nes 2,5 mln. žmonių juda į darbus ir atgal. Į savo savanorystės vietą kas dieną teks keliauti pirmyn, pusantros valandos, ir atgal ne mažiau tiek. Autobusai ne pirmos jaunystės, vairuotojų vairavimą galima apibūdinti dugnas/gazas. Gali išskristi per priekį, ar per šoną, jei tik tvirtai nesilaikysi. Autobusai pilni žmonių, karštis, prakaito kvapas ir nešvara visur. Bet įdomiausia apmokėjimo sistema. Įlipi į autobusą, priekyje yra kokios 6 vietos atsisėsti, o visa kita dalis atskirta turniketu, o ant jo sėdi konduktorius (arba kasininkas, aš net nežinau kaip pavadinti), kuris parduoda bilietus, tiksliau už pinigus praleidžia į kitą autobuso dalį, per kurią reikia išlipti. Aš vis dar neišsiaiškinau kam tos vietos priekyje, nes kiti neina pro turniketą ir tiesiog išlipa per priekį. Taip pat įdomu, kad mieste yra terminalai, mums suprantama kaip stotys, kuriuose autobusai sustoja, žmonės čia persėda. Bet kai tu persėdi terminale į kitą autobusą, lipi per galą ir tau mokėti nereikia antrą kart, nes neva esi susimokėjęs, nors tu negauni jokio čekio, nieko. Gana įdomi sistema, kurios aš dar nelabai supratau.

Terminalas/autobusų stotis
Konduktorius viduryje autobuso

Šį kartą tiek. Laukite tęsinio…. Arnas

2019-11-15

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us