Raseinių naujienų portalas

Pramogos

Arnas Zmitra: Pirma taisyklė – niekur nesijausk saugus!

Penktadienį, lapkričio 15 dieną, šiaip ne taip atgavau savo bagažą. Visa laimė jis nesudraskytas, netikrintas, visas sveikas. Kai nuvykau jo pasiimti, žinoma ir vėl niekas nedirbo. Viskas, galvoju, vėl neatgausiu. O pasirodo, Brazilijoje yra apie 30 laisvadienių, t. y. šventinių dienų. Kas mėnesį po 2-3. Tik spalio mėnesį nėra nei vienos šventinės dienos, tai vietiniai šį mėnesį vadina „bloguoju“.

Gatvės taisyklės – niekur nesijausk saugus!

Dar tik antra savaitė šioje šalyje, o aš vis dar jaučiuosi labai nesaugiai. Rodos esu šiek tiek matęs, teko būti Ukrainoje, kai buvo praėję vos metai po Krymo aneksijos, bet tokio nesaugumo jausmo, kaip čia, nesu jutęs. Visi kolegos, su kuriais susitinku man tik duoda instrukcijas: mieste jokiu būdu nesinaudoti telefonu akivaizdžiai, nelaikyti jo rankose, nelaikyti jo kuprinėje, geriausia turėti prie savęs, giliai kišenėje. Negalima nešioti jokių laikrodžių, grandinėlių. Nesinešioju daug grynų pinigų, nesinešioju banko kortelių, nes viską gali pavogti einant, ar važiuojant viešuoju transportu. Žmonės čia vagia iš didelio skurdo. Tačiau paradoksas, pasakyk gatvėje, kad pasiklydai, nerandi namų, tai vietiniai tuoj padės juos rasti, paskambins kam reikia, net parveš namo. Tikrai geros širdies žmonės!

Linksmas startas

Nuo šeštadienio prasidėjo mano darbas. Pirmiausia mane pakvietė į vieną privačią kalbų mokyklą, kuri organizavo konkursą. Mokinių grupės turėjo pristatyti pasirinktą šalį, atskleisti jos globalias problemas, ir pasiūlyti jų sprendimo būdus. Visas konkursas vyko anglų kalba. Nors mano anglų kalbos žinios nėra idealios, bet teko būti teisėju. Mokiniams konkursas buvo itin įdomus ir linksmas: toks dviejų metrų jaunuolis iš Lietuvos teisėjauja jų mokykloje. Viskas būtų gerai, jei nebūtų reikėję vertinti tarimo ir gramatikos… Net pats juokiuosi rašydamas. Na, reikėjo, tai vertinau, kadangi visi mokiniai geriau už mane kalbėjo, tai visiems maksimumą ir parašiau. Buvo labai smagi ir maloni patirtis.

Parodęs paveikslėlį gal ir pavalgysi

Jau minėjau, kad Brazilija kalba portugališkai, nors tai šiek tiek skiriasi nuo tikros portugalų kalbos, per šimtmečius kalba natūraliai pakito, atsirado dialektai. Visa bėda ta, kad čia niekas nekalba jokia užsienio kalba, nei anglų, nei jokia kita. Jei rimtai, tai gali likti ir nevalgęs, nes nesugebėsi užsisakyti nieko, nei pasakysi, nei meniu parodysi, nes jie tik portugališki. Aš einu į kavines, kuriose galima pagal paveikslėlius išsirinkti maistą, nes kitaip nežinau, ką gausiu. Pasirodo, mokykloje jie mokosi tik vieną užsienio kalbą ir tik nuo 12 metų. Oficialiai antra kalba yra anglų, bet mokykloje ją dėsto ne specialistai, o kas tik pasitaiko, o ir metodika gana paprasta – mokytis žodžius. Todėl čia labai populiarios privačios užsienio kalbų mokyklos, kurias gali įpirkti tik pasiturintys, skurdžios šeimos lieka už borto.

Miesto ypatumai

Šeštadienį aplankiau Manaus miesto centrą. Apėjau beveik viską, ką sako, privalai, pamatyti visagalis Google‘as.  Suvokiau, kad visai nesuprantu šio miesto. Realiai centre yra keli pastatai, kuriais didžiuojasi miestiečiai ir reklamuoja turizmo agentūros. Ir tie patys iš imperinių Portugalijos laikų. Seniausi iš XVIII a. pab., keletas iš XIX ir XX a. Realiai galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Jau anksčiau mano minėtas Amazonės teatras, centrinis turgus, vokiečio pirklio namai Rio Negro, muitinės pastatas prie uosto ir praktiškai viskas. Visa kita aplink gan „šviežia“, nauji pastatai maišosi su senais, gatvėse šiukšlės, masė žmonių ir automobilių.

Beje, gatvėje gali rasti visko, nuo bananų iki skustuvų. Čia pat po medžiu gali nusikirpti, čia pat tau gali išdarinėti žuvį, net ją iškepti, čia pat ant šaligatvio sukūrę laužą. Visų garsiausia Manaus pramoga – kelionės į Amazonę, kurios vyksta ir privačiai, ir turais su dideliais laivais. Jų pasiūla milžiniška.

Manaus uostas. Iš jo išvyksta turai po Amazonę

 

Čia pat, gatvėje po medžiu gali sustoti nusiskusti, apsikirpti ir čia pat tau išdarinės šviežią žuvį tiesiog plikomis rankomis.

Vietiniai man vis primena, kad Manaus skiriasi nuo visos Brazilijos, gal todėl kolegos Lietuvoje pastebėjo, kad aš matau visai kitokią Braziliją. Vien klimatas čia išskirtinis, dabar esu lietinguoju sezonu, kada dieną ir saulė šviečia ir liūtis pila.

Jei tekstą skaito mano anglų kalbos mokytoja, rekomenduoju kavos puodelį padėti ant stalo

Nuo lapkričio 18 d. pradėjau dirbti mokykloje su vaikais. Pirmą dieną jau paaiškėjo, kad niekas čia nekalba angliškai, organizacija parūpino man vertėją ir aš su vertėju, spėkit ką darau pamokų metu? Ogi turiu vaikus mokyti anglų kalbos (jei tai dabar skaito mano anglų mokytoja, tai turėtų apsipilti kava). Gyvenimas pilnas netikėtumų… Mokykloje anglų kalba tikrai nebuvo mano mėgstama pamoka. Bet čia mano žinios prilygsta profesoriaus. Visi žiūri išsižioję. Šioje įstaigoje nėra buvę jokio asmens kalbančio angliškai. Aš pirmas. Tiems vaikams tai pirmas prisilietimas prie šios kalbos.

Ši mokykla netipinė. Tai nevyriausybinės organizacijos išlaikoma mokykla, kuri yra ir vaikų namai, ir vieta, kur vaikai iš neturtingų šeimų gali gauti minimalų išsilavinimą. Jau praėjo savaitė ir supratau kas tai per įstaiga. Ji įsikūrusi skurdžiame Manaus priemiestyje, kiti tokias vietas vadina favelomis. Čia yra trys klasės po 25 vaikus. Už sienos yra kūdikiai, kurie yra palikti ir čia juos augina, jų koks 10… Rajonas nesaugus, nusikalstamumas didelis. O mokykla vykdo labai reikalingą šviečiamąją veiklą, nes daug paauglių merginų pastoja, o vėliau palieka savo kūdikius. Man sėdint administraciniame pastate ir laukiant pamokos, atėjo kelios 14-15 metų mergaitės su didžiuliais pilvais užsirašyti į mokyklą…. Jos negali išlaikyti savo vaikų, reikia dirbti ir pan. Dabar kasdien gatve eidamas į darbą matau tas besilaukiančias paaugles, man pasidaro žiauriai liūdna. Mano tetos dirba vaikų globos namuose, ir aš iki šiol nesuprantu, kaip jos atlaiko… Taigi, iš išorės čia tiesiog mokykla, mokai vaikus, visai įdomu, bet vėliau pamatai viską iš arčiau ir supranti, kad tai kur kas daugiau, deja ir liūdniau.

Keletas akimirkų iš mokyklos

Uždaryti autobuso duris? O kam?

Kasdien  nuo mano gyvenamos vietos iki mokyklos važiuoju apie 15 min, tuomet turiu nueiti apie 2 km pėstute. Jau minėjau, kad viešasis transportas čia „gazas – dugnas“. Kai važiuoji reikia labai tvirtai laikytis, du kartus važiuojant per duobes vos neišsimušiau dantų, o penktadienį gavau atsisėsti autobuso gale, galvoju ramiai nuvažiuosiu… pasvajok… autobusas kalė į tokią duobę ir nemeluoju, (taip rodo per animacinius filmukus), pakilau į orą nuo sėdynės apie pusmetrį!  Kai šleptelėjau atgal į vietą, tai atrodė visi organai suskaudo, net supykino. Tiesa, jie čia dažnai pradeda važiuoti neuždarę autobuso durų, tai sykį vos neišsivožiau per duris lauk. Kai pagaliau išlipi iš viešojo transporto, aplink tave ratus pradeda sukti motociklai, jie – taksistai. Įkyriai siūlosi pavežti, pypina, kai eini ar stovi. Pasirodo, kad tai yra būdas „gaudyti“ klientus.

 

 

 

Motociklai-taksi

Šiukšlės ir smarvė…

Kol nuo stotelės šiaip ne taip kasuosi iki savo darbo (tai trunka apie 15 min), veiksmas vyksta viena ilga gatve, kurioje atrodo viskas verda: prekyba ant šaligatvių, vyrai lošia kortomis, juda automobiliai, laksto benamiai šunys. Ir kaip minėjau, visur aplink šiukšlės. Mano uoslė nėra jautri, bet patikėkit, kol nueinu iki mokyklos, yra dvi vietos, kurių kvapas verčia susiimti už burnos. Garantuoju, jautresnis žmogus apsivemtų. Pabandykit įsivaizduoti, stovi prekystalis su šviežia žuvimi, šalia daržovių stalelis, čia pat už 2 metrų šiukšlių krūva, dar galima įlipti į kažkieno išmatas, ir dar šalia gatvės, griovyje, teka vanduo, kuris tikrai ne gėlas… Kai matai tokią kombinaciją dingsta noras valgyti. Tiesa, šiandien, penktadienį, mačiau labai spalvingą siužetą iš gyvenimo. Įlipa į autobusą moteris su 2 mergaitėms, jos nešasi ant plastikinio padėklo pyrago gabalą, bevažiuojant jį suvalgo. Mama paima tą plastikinį padėklą, perlenkia ir tiesiog išmeta pro autobuso langą. Klausimų kodėl reikia žmones švieti, ir kodėl Brazilijoje pilnos gatvės šiukšlių, turbūt nebekyla.

Absoliučiai normalus ir kasdienis vaizdas Manaus gatvėse

Ne tik mokau, mokausi ir pats

Kalbant apie mano darbą mokykloje, turiu mokyti 3 klases, dirbam kartu su padėjėja-vertėja. Sunkiausia – su mažaisiais, kuriems nuo 3 iki 5 metų. Mano pamoka su jais tik penktadienį, po pietų miego. Įsivaizduokite, mokytoja ir dar viena darbuotoja, atsigula su vaikais ant žemės, čia pat klasėje, ir – saldaus pietų miegelio! Kitomis dienomis dirbu su vidutinio amžiaus vaikais ir vyriausiais – paaugliais. Mokomės ekologijos, pakalbam apie rūšiavimą, darome kompostą ir prižiūrim mokyklos augalus.

Štai taip kol kas bėga mano dienos Brazilijoje. Po truputį pažįstu vietinę istoriją, kultūrą ir žmones. Vis dar stebiuosi vietine tvarka, kuri europiečio akimis labiau primena netvarką. Ne tik mokau, bet ir mokausi pats.

Arnas

2019-11-25

Subscribe
Notify of
guest
1 Komentarai
Naujausi
Seniausi Most Voted
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Kristins

Ačiū. Labai įdomu

Contact Us