Kai tarėmės dėl interviu Jurga juokavo, kad nemėgsta būti tik antra pusė. Pažįstantiems mūsų pašnekovę, aišku kodėl. Energinga, kupina įvairių sumanymų, nemėgstanti pritemptų normų ir taisyklių, spalvinanti savo šeimos gyvenimą savita filosofija ir šviesiomis spalvomis. Jurgos ir Vytauto Bulotų šeimą tradicine nepavadinsi. Po vienu stogu telpa du meniškos sielos žmonės, prieš gerus metus vieningai nutarę, kad gana vien tik dejuoti ir kritikuoti valdžią, metas ir patiems bandyti nuveikti ką nors, kas būtų prasminga ir naudinga. Taigi abu sutuoktiniai kandidatavo į Raseinių rajono tarybą. Beje, rinkėjai Jurgą iš 29 sąrašo vietos išreitingavo į 17-ąją. Tad pokalbis su Jurga Bulotiene apie rajono politiką, atradimus ir nusivylimus, vyro Vytauto, kaip tarybos nario sprendimus, pralekia kaip akimirka. Pokalbį labai gerai apibudina Jurgos pasakyta frazė: „jei ko nežinote, klauskite žmonos“.
– Ar pajutote pasikeitimus asmeniniame gyvenime vyrui tapus politiku?
– Nepajutau. Prieš keletą metų, mums abiem dar dirbant pedagoginį darbą ir Vytautui tapus profsąjungos pirmininku, buvo sunkiau. Vyrui pradėjus, kaip aš sakau gelbėti pasaulį, teko nemažai „pastresuoti“. O kalbant apie politiką, mes gi kandidatų sąraše buvom kartu. Ir į partiją įstojom kartu. Beje tokį sprendimą aš priėmiau po sveikuolių mokyklos, nes labai norėjosi save kažkur įprasminti, kaip aš sakau, „padėti“. O ta politinė partija, bent jau pradžioje, deklaravo daug mums abiem priimtų vertybių. Kadangi vietinis skyrius buvo pakankamai mažas, tad į sąrašą įtraukė mus abu. Džiaugiausi, kai paaiškėjo, kad Vytautas pateko į rajono tarybą. O kalbant apie pasikeitimus, tai kad nelabai jų yra. Nėra taip, kad į mus pirštais rodytų.
– Vytautas nėra labai tradicinis politikas. Neseniai nusprendė trauktis iš valdančiosios daugumos. Ar jis dalinasi savo mintis, planais, galbūt klausia patarimo?
– Šis sprendimas tarsi seka įvairių įvykių. Pirmiausiai aš išėjau iš partijos. Po kiek laiko Vytautas pastebėjo, kad šis mano sprendimas, buvo daugelio po to sekusių įvykių pradžia. Su vyru mes daug kalbamės. Jis yra ne tik mūsų vaikų tėvas, jis – mano partneris ir pats geriausias draugas. Ir taip, mes daug diskutavome, ką toliau daryti, pasitraukti ar likti valdančiojoje daugumoje. Ilgai buvo svarstytas šis klausimas, Vytautas vis puoselėdavo viltį, kad jo balsas ir nuomonė bus išgirsti. O tai, kad jis pasitraukė iš valdančiųjų būrio – didžiulis pliusas. Žinodama jo būdą, manau, kad jis pasielgė sąžiningai pats su savimi. Pažįstu savo žmogų, žinau, kad jis negalėtų paminti savo vertybių ir tapti kažkam besąlygiškai lojalus, nes tokios yra patogios politikos taisyklės. Jam tapus politiku, žinoma, kad pagalvodavau, kas bus. Gi nėra paslaptis, kad renki, balsuoji už žmogų, o jam užėmus svarbų postą, tas asmuo radikaliai pasikeičia, ir tu jautiesi nusvilęs. „Sužvaigždėjimo“ tikimybė visuomet yra. O politika nėra itin smagi: turi būti geras vieniems, laviruoti tarp įvairių interesų, požiūrių. Žinau savo vyrą, tad baiminausi, kaip jam pavyks tas subtilus žaidimas pavadinimu „politika“. Šiandien jam palikus valdančiąją daugumą, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Jis liko ištikimas savo įsitikinimams ir vertybėms.
– Du menininkai nusprendė pasukti į politiką. Kodėl?
– Prieš 5 metus mes su vyru pasirinkome sąmoningesnį gyvenimo kelią, atsisakėme alkoholio, labai retai valgome mėsą. Abu pradėjome domėtis sveiku gyvenimu būdu, dalyvaudavome įvairiuose mokymuose, stovyklose. Tad norėdami įsitraukti į visuomeninį gyvenimą rinkomės partiją, kuri deklaravo mums svarbias vertybes. Tad pasirinkome taip vadinamą „valstiečių“ (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) partiją. Mes tikėjome, kad į politiką ateina žmonės su darniomis idėjomis. Vytautui buvo artimos jų švietimo ir kultūros idėjos. Deja, deklaruotos tiesos ir liko tik popieriuje. Tiek man, tiek Vytui yra svarbi asmeninė laisvė. Žmogus atėjęs į politiką tikisi tvirtos komandos, su kuria gali nuversti kalnus. Tačiau jei realybė kitokia, ir tavo kolegos per gerą pusmetį pasikeičia 180 laipsnių kampu, tenka priimti sprendimus, jei nori likti sąžiningas. Politika laikina, o pamatinės, tau įskiepytos vertybės yra svarbios, jei nenori eiti į kompromisus su savo sąžine. Iki to laiko buvo visko: per naktį pasikeitę balsavimai (sutarta vienaip, balsuojama kitaip), buvo bandymu palaužti jo nuomonę. Tačiau Vytauto drąsa, tai baimės, kažko prarasti, nebuvimas. Nesame suinteresuoti nuleisti galvą ir susitaikyti, mūsų nėra supančioję kažkokie verslo interesai, ar svarbios pareigos. Man juokinga, kai politikai, kada nebeturi kaip įkąsti vyrui, prikiša mano įkurtą studiją „Menai-monai“. Tad garsiai noriu dar kartą visiems pasakyti, tai MANO asociacija!
– Koks Jūsų nuomone Vytautas kaip politikas ?
– Jis visuomenininkas, jam patinka ši veikla. Jame yra labai daug empatijos, aš juokiuosi, kad jis mūsų šeimos feministas, tai mūsų moterų ir visų silpnesniųjų gynėjas. O didžiąją dalį sprendimų, kaip ir minėjau anksčiau, mes priimame kartu. Ne paslaptis, Vytautui impulsyvumo netrūksta, ne vieną kartą yra tekę įkalbinėti „permiegoti“ su problema, o tik po to daryti sprendimus. Mūsų stiprybė – tarpusavio bendravimas. Mes ginčijamės, nesutariam, bet visada randam bendrą sprendimą.
Vytautas man labai primena Don Kichotą. Ypač tai aštriai jautėsi jam tapus profsąjungos pirmininku. Į jį kreipėsi daug žmonių, prašydami pagalbos, bet patys nenorėdami oficialiai procese dalyvauti. Tu padaryk, sugalvok, išspręsk, o mes tyliai, nesiviešindami palauksim rezultatų. Ir Vytas darydavo. Jis visuomet stodavo ir stoja į teisingųjų pusę, nors ji mažiausiai populiari. Lygiai taip pat ir su politika. Kritikuojantys ir sakantys, kad politika – purvas, visuomet sulauks Vytauto atsakymo, tai eik ir pakeisk, daryk, kad taip nebūtų.
Lietuviai labai kantrūs žmonės, jie nulenks galvą, kentės iki pensijos, tik jo nejudink. O Vytas turi drąsos padėti. Jis nebijo išeiti iš komforto zonos.
– Ar niekada nesate pasigailėjusi, kad Jūsų sutuoktinis tapo politiku?
– Ne, tikrai, ne. Aš šiandien ryte, prieš pokalbį Vyto paklausiau, ar jis jaučiasi politiku, nes man jis labiau panašus į visuomenininką. Vyras atsakė, kad prieš gerą pusmetį dar tokiu nesijautė, o šiandien – taip. Manau, kad Vytautas jau perprato žaidimo taisykles. Mane ypatingai stebina jo pomėgis gilintis į „popierius“. Brrr… mane net šiurpas nukrato. O jis, valandų valandas gali studijuoti dokumentus, įstatymus. Tapęs tarybos nariu, jis labai atsakingai dirba šį darbą. Nors jau yra ne kartą kritikuotas, kad jo vadovaujamas komitetas per dažnai daro posėdžius, arba gilinasi ne į savo srities klausimus (V. Bulotas, prieš pasitraukdamas iš valdančiosios daugumos, vadovavo Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitetui, red. pastaba). Tačiau jo nuomone, kiekvienas sprendimo projektas turi būti išanalizuotas ir aptartas. Yra buvę pačioje naujosios tarybos veiklos pradžioje, kad Vyto kolega prasitarė balsavęs, nors nelabai supratęs, kaip suformuluotas balsavimas. Taigi tam ir reikalingi komitetai, kad politikai turėtų laiko paklausinėti ir išanalizuoti. Vieša paslaptis, kad dalis tarybos narių balsuoja kaip reikia, net nesivargindami pasigilinti. Vytautas kitoks, yra buvę, kad jis per naktį svarstė ir nutarė balsuoti kaip liepia sąžinė, o ne valdančioji dauguma. Tad jo pasitraukimas iš valdančiosios daugumos, mano nuomone, labai sveikintinas žingsnis. Vytautas tiki politika, tiki, kad gali nemažai nuveikti ir daryti gražų pokytį rajono politiniame gyvenime.
