Raseinių naujienų portalas

Nuomonės

Pokalbis su režisiere R. Urbonavičiūte: super tėveliai ir auklėtojai, dėl savęs ir vaikų – nustokite klausytis patarimų!

Straipsnį, knygą, blogą, forumus, komentarus, žurnalą – ką apie vaikų auklėjimą skaitysite šiandien? Patarimų, kaip auginti ir auklėti vaikus dabar kaip niekada daug. Žmonija šiame amžiuje turtingesnė ir labiau išsivysčiusi nei bet kada anksčiau – nors skurstančių dar šimtai milijonų, bet, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų tikslas iki 2015 metų perpus sumažinti pasaulinį skurdą buvo pasiektas 5 metais anksčiau. Prizoominus arčiau – Lietuvos ekonomika, išskyrus krizės metus, nuo Nepriklausomybės atgavimo augo kasmet, o prizoominus dar arčiau, į savo miestą, kaimą, kiemą, namus, tikriausiai kiekvienas pastebėtume gražių pokyčių. Matyt, dėl to ir tų patarimų, kaip gyventi patiems ir kaip auginti vaikus daugybėje šaltinių yra kiekvienu klausimu – turime daugiau galimybių gilintis (pageidautina, kad neužimtų daug laiko ir minčių, tiesa?) ir esą viską atlikti tobuliau. Turėtų būti geriau, ar ne?

Deja. Vis dažniau tenka pastebėti, kad kažkas ne taip. Ne visai taip. Dažniau nei iš kas penkto jaunuolio tenka išgirsti apie jiems ar jų pažįstamiems nustatomą nemigą, nerimo sutrikimą, panikos priepuolius, depresiją. Po ranka turėti nerimą mažinančių vaistų „Xanax“ darosi normaliau, nei kišenėje nešiotis ledinuką. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos skelbiamą informaciją, 4% populiacijos šiuo metu serga depresija – nuo 2005 iki 2015 šios ligos atvejų padaugėjo penktadaliu, o kiekvieną minutę šiuo metu kažkur pasaulyje savo noru iš gyvenimo pasitraukia vidutiniškai 2 žmonės – dažniausiai 15-29 metų amžiaus jaunuoliai. Užupio dramos teatro ir Vaikų teatro „Raganiukė“ režisierė R. Urbonavičiūtė pokalbį apie šiuolaikinį vaikų auklėjimą reziumuoja linkėjimu – nustokite klausyti patarimų!

Paradoksalu – patarimų daug, jie visi tikriausiai teisingi, tačiau paranojiškai optimistiško, gražaus ir sėkmingo žmogaus svajonė bliūkšta vos užvertus patarimų knygą. Kur klystame?

Čia ir atsakymas. Vaikus bandome išauklėti pagal formules, greitai ir patogiai „iškepti“ žmogų, kuris vėliau savo sėkme „nuneštų“ visą pasaulį. To tikriausiai niekas nenorėtų pripažinti, bet tiesa ta, kad su formulių knygomis lengviau. Nereikia pačiam būti ir elgtis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi vaikas: „Kiek gali sėdėti tame telefone!“ – liepi ir pats nuleidi akis į facebooką.

Pastebėjau, kad tėvai vaikus spektakliuose dažnai palieka žiūrėti vienus. Galbūt tai – pirmoji klaida? Vaikų užsiėmimai, ypač tokie, kaip spektaklis ar geras skaitinys, geriausiai išsipildo vaikui reflektuojant, analizuojant, tiriant. Tačiau jie tarsi terapija ir geriausia gyvenimiška pamoka veikia tuo atveju, jeigu yra tinkamai absorbuojami – taip, kaip po spektaklio pašnekesiu apie matytą pasaką galėtų, turėtų padėti absorbuoti kartu spektaklį stebėjęs suaugusysis. Galvoju, gal kai kurie tėvai vaiko atvedimą į teatrą mato kaip galimybę kelias valandas ramiai apsipirkti ar atlikti kitus darbus? Neturėtų taip būti. Galbūt laikas susimąstyti, ar nebūtų verta pabandyti aprėpti mažiau – bet daugiau į gylį? Palengva mokytis patiems ir vaikus mokyti. Kartu. Neskubant. Taip, kaip išeina tik tau pačiam, tik tavo paties vaikui. Galbūt tada nepasisekus netektų pulti į paniką nei tėvams, nei vaikams: „o kaip čia taip man nepasisekė“. Nesėkmė! Ir ką? Tai brangiausia, tik man priklausanti nesėkmė, kuri nenutiktų niekam kitam. Man atrodo, tuo ir gražus gyvenimas.

Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius J. Peterson, garsus psichologijos knygų autorius ir lektorius, 6 valandas savo universitete skaitė paskaitą apie pasakos „Pinokis“ svarbą vaiko raidai – joje paslėptus archetipus, metaforas ir žinutes. 6 valandas – apie vieną pasaką. Tuo tarpu vidutiniškos asmenybės gali parašyti į kelis puslapius telpantį checklist, kaip ir su kokiomis priemonėmis auklėti vaiką.

Juokinga! Visada maniau, kad kurti vaikams ar apie vaikus – didžiulė atsakomybė. Dar didesnė atsakomybė tą turinį jiems pristatyti. Vaikai informaciją renka tiksliai ir greitai kaip kompiuteris, tad kiekviena „programa“, kurią jam įdiegsite, kažkur bent jau pasąmonėje liks greičiausiai visam laikui. Tai kam renkamės jiems į galvas kimšti abejotinos vertės turinį? Apie vieną pasaką galima šnekėti valandų valandas, ką jau kalbėti apie, pavyzdžiui, spektaklio tai vienai pasakai pastatymą. Pirmiausia būtina atrinkti tinkamą pasaką – aktualaus turinio parinkimas yra tiesioginė suaugusiųjų atsakomybė, tada reikia ieškoti vaikams suprantamų ženklų, galiausiai vaikus svarbu sudominti ir tuopat metu pastatyme pasėti gilios prasmės sėklą. Tai ilgos valandos, ilgos dienos darbo. Taip pat atidžiai reikėtų atrinkti ir kitką. Tik jokiu būdu nesakau, kad reikia vaiką atitverti tobulumo siena! Tikrumo, reikia tvirto tikrumo ir nuoširdumo sienos.

Bet taip juk tiesiog daug patogiau – perskaitykite ir išauklėsite vaiką vos per 3 minutes! Skamba viliojančiai.

Tikrai, galima šitaip juokauti ir ironizuoti visą šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, tempą, paranoją. Tiesa, kad žmogaus dvasinei ramybei ir pusiausvyrai kaip oras reikalingas menas, meninė raiška, ne prabėgomis ir ne punktais surašytas ar susakytas sėkmės receptas. Gal truputis tylos? Tam, kad gyvenimui nukrypus nuo formulių ir planų, netektų pulti ieškoti nusiraminimo svaigaluose ar antidepresantuose.

Reiktų mokytis ne slopinti, o iškelti viršun, pasidomėti, kas skauda. Visai taip, kaip vaikams suprantama kalba vaizduojama pasakose – tik drąsiai siekdami savo tikslo, pereidami per jūras ir marias, raganas ir vaiduoklius – pasakų herojai pasiekia tikslą. Aišku, kad tokia dvasinė stiprybė ir drąsa išstovėti prieš savo siaubus neateina staiga, iš papunkčiui surašytų patarimų. Užtat ir reikėtų su vaiku būti, leisti laiką, kartu analizuoti, tirti sėkmes ir nesėkmes, aplinką.

Atrodo, dabar iš vaikų, o ir tėvų, atimama ta savarankiško stebėjimo ir pastebėjimo galimybė. Gimus vaikui pateikiamas „būtinų“ prekių sąrašas, žaislų krūvos, bukinanti televizija, trys būreliai, į kuriuos vaikas po pamokų galbūt nė nenori eiti, vėliau, akistatoje su savimi, pasirodo, prasiveržia depresija ir kančios šauksmu – nemyliu savo gyvenimo. Tačiau peršasi mintis, kad tai nėra nemeilė, juk, pažvelgus į socialinius tinklus, jauni žmonės yra kaip niekad anksčiau ištroškę dėmesio ir bendravimo.

Žmogus toks sutvėrimas – visada, visais gyvenimo periodais norime vienokios ar kitokios meilės. Tik visada tikros. O vaikai tokiems dalykams turi gerą uoslę, jie akimirksniu jaučia, kas tikra. Užtat dabar taip desperatiškai ir ieško pripažinimo socialinėse medijose – manau, jie sutrikę, kad to tikrumo likę mažai net dažnoje šeimoje ar artimame draugų rate. Tikiuosi, klystu.

Gal greičiau tai ne nemeilė, o pyktis sau, ant savęs, supratus, kad pagal formules ir knygų punktelius gyventi neišeina? Žinoma, neišėję į pasaulius vaikai dar to nepastebi – pyksta nebent tėvai. Užversti blizgančios tuštybės produktų, vaikai, kaip ir mes, kelio atgal neieško tol, kol pats gyvenimas nepastato į akistatą su savimi. Tada pasirodo, kad tas perdėtas džiaugsmas, kuriuo vaikui bandėme pridengti ar paslėpti skausmą, atitolinti nuo nuobodulio, praradimo jausmo, pralaimėjimų, pasitraukia vos pasirodžius gyvenimo raganoms ir vaiduokliams. Tuo tarpu tikras, kokybiškas menas – turiu galvoje ir pasakas, teatrą – yra sąžiningas. Teisingas. O ir nieko pasakiško iš tiesų pasakų reikšmėse nėra – iš tiesų jose paslėpti archetipai rodo grynų gryniausią tiesą – gyvenimas galiausiai stoja drąsiųjų, teisingųjų (sau ir kitiems), ištvermingųjų pusėn. Tai gal reikėtų nustoti stengtis visur būti super ir nerti į gyvenimą prasiskinti savo, tik sau suprantamos sėkmės ir laimės kelio?

Minėtasis psichoterapiautas paskaitoje apie „Pinokį“ kaip pavyzdį apie nepaneigiamą vaikų nuojautą pateikė savo sūnėno sapną. Šis pasakojo susapnavęs piktą slibiną, kurį bandęs nugalėti. Nukirtus slibino galvą, jam išaugusios dar 8 siaubingos ugnį spjaudančios galvos. Vaikas prabudo rėkdamas. Psichoterapeutas stebėjosi nuostabia šio, o ir visiems vaikams būdinga stipria intuicija – viena po kitos, kaip iš pandoros skrynios besiveržiančios kliūtys – tai juk yra tikrasis gyvenimas už beveik isterišką laimę garantuojančių patarimų. Ir tai yra nuostabu – drąsiems ir ryžtingiems kliūtis nesutrukdo pasiekti tikslo, o padeda jį patikslinti, sukonkretinti, pakreipti teisingesne linkme. „Gyventi reikia be formulių, būti atviram – o tai ir nėra formulė,“ – taikliai parinkta 2019 metų Knygų mugės tema su J. Meko citata. Kartu su vaiku bandyti, ieškoti, atrasti, prarasti, ir praradus atrasti tai, kas nebuvo dienotvarkėje ar penkmečio plane. Siaubinga? Pabaksnokite tą siaubą pagaliuku ir pažiūrėkite, ar tikrai – greičiausiai ugnimi besispjaudantis nerimo slibinas tėra įsikaltos sėkmingo gyvenimo ir auklėjimo taisyklės.

Parengė Kotryna Petraitytė

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us