Raseinių naujienų portalas

NuomonėsPramogos

G. Labutytė: Baisių batų mada arba nustokime sau meluoti

Gyvenimiškas paradoksas, nuolat sau kartoti, jog žinai kaip turi atrodyti pasaulis, kai nesugebi susitvarkyti su savuoju. Sėdėdamas savo uždarame burbule, apsuptas keturių sienų ir, galbūt, dar kelių individų po vienu stogu su skirtingais pasauliais, gali jaustis užspaustas į kampą. Kai nebelieka nieko, tik stebėti žinias ir pamažu suvokti jog nebegrįši į savo „normalų“ gyvenimą, dažnai randi save tame užspaustame miegamojo kampe, apsikabinusį pagalvę ir žliumbiantį dėl to, ko negali pakeisti. Po keleto apsišlapinimo ritualų ir nesuskaičiuojamo angliavandenių kiekio, mintyse pradeda kirbėti idėja, jog gali imti ir pasileisti. Tikslingai, numatytai arba vienu metu, iš desperacijos ar perdegimo. Ima atrodyti, jog tau viskas nusišvilpt, jautiesi tarsi būtum išlaisvintas suvokimo, tačiau užrakintas spaudime, po nematomu raktu pavadinimu „ką žmonės pasakys“. Ta naujai įgyta laisvė dažnai užgožia ir suima visą esybę iki prakaituotų pėdų galiukų. Lyg Jokeris paleidęs Betmeną pasiskraidyti ant pavadėlio. Bijai palikti ir pats, tačiau kažkodėl aklai sau meluoji, jog tavo situacija yra labai under control, nes tu supranti. Tačiau to neužtenka. Tavo kalėjimas tampa savitu šydu nuo pasaulio, kai pačiu mandagiausiu būdu gali pasiūsti žmogų toli, net nepažiūrėdamas jam į akis. Naujas savivokos efektas leidžia tau imtis veiksmų, kurių paviršutiniškas tikslas tiesiog nukreipia tave nuo skaudžios realybės, o vykstantis procesas gali iš dalies būti pavadintas blizgučiais apvemtu self confidence.

Kartoji sau, jog sakydamas tiesą gali šnekėti ką tik nori, nors ir kalbiesi tik su redaguoda profilio nuotrauka. Naršydamas savo patogumo burbule atrandi pranašystes ir zodiakus, receptus, pamokymus, išmintį ir žodžio laisvę praktikuojančius opinionuotus teisuolius. Jautiesi globalus ir neliečiamas, lyg turėtum (tiksliau galėtum), užkariauti visą pasaulį ir interneto bukapročiams parodyti kaip jis išties turi veikti. Pamatai eilinę melžėją aiškinančią kodėl reikia abejoti kiekvienu logišku sprendimu, stebi turtuolį, nedirbusį nė vieno juodo darbo, aiškinantį kokia minimali kompensacija yra išties reikalinga dirbančiam bediplomiui ir sakai, kad patinka. Arba vedi skaudų mini anatomijos seminarą iš kur auga galūnės. Giliai savyje žinai, jog sapalionės nieko nekeičia, tačiau užsidėjęs tuos baisius madingus batus tiesiog maudaisi komplimentų lavinoje ir džiaugiesi kaip glostomas tavo ego veržiasi šokiui iš krūtinės. Skelbi savo tiesą, nuolat primindamas visiems, jog tave lydi žodžio laisvė ir kiekvienam kontraargumentui ieškai vis daugiau pateisinamų priežasčių, net jei ir supranti, jog žodis tavo pusėn gali būti paimtas iš konteksto. Žingsniuoji per gyvenimą akies krašteliu matydamas, jog apeiti ratai aplink kambario viduryje stovinčią kėdę nėra Guliverio kelionės, tačiau žengi vieną drąsų žingsnį po kito, kartodamas sau, jog darai pasauliui didelę paslaugą ir išties žinai kodėl žemė sukasi į blogą pusę.

Apsimesti tikru ir nesuvaidintu – dar vienas mados klyksmas. Parodyti pasauliui savo tikrąsias spalvas, apsimesti nuogam prieš viską ir visus ir tokiu būdu pateisinti visas konspiracijos teorijas apie tamsiąją mėnulio pusę. Tarsi tas suvaidintas nuogumas taptų bilietu į Nojaus laivą, suteikiantis jausmą, jog esi rūšis verta būti išgelbėta nuo tariamo melo tvano. Vedi save takeliu į beribę ir beprasmę abejonę, tuo pat metu aklai pasikliaudamas savo kritikuojama, tačiau dar viena fabrikuota istorija, pasakojama kitu kampu. Nežinomybės baimė dažnai slepiasi už sunkaus izoliuojančio atitvaro, kurio smaigalys – iš visų plaučių rėkiama pasirinkimo laisvė abejoti viskuo, kas nužengus nuo dirbtinės pakylos, atpažįstama kaip sveikas protas. Bet vėl – nuo egzistencinės abejonės apsaugoti tik tavo madingai baisūs batai, trinantys pakulnes ir po sezono gulintys spindos kampe ir lyg baisi paslaptis ar blogas gyvenimo etapas, kuris, kaip tu, verkdamas kampe, niekuomet neišvys tikrosios dienos  šviesos. O  fabrikuojamas tikrumas ir atvira siela niekuo nesiskiria nuo nesureikšmintos plastiko pakuotės, kurią pažadi rūšiuoti, tačiau kažkokiu budu ji vistiek tampa mažo koralų rifo vėžlio nameliu. Tikriausiai, kalti tie, kurie nepasirinko. Tačiau ką reikėjo ir ar išvis reikėjo rinktis, nežinai nė tu pats.

Meluoti sau yra žymiai lengviau nei suprasti, jog apsinuoginus skauda. Lengva sau kartoti, jog dėl saviraiškos laisvės esi pasiryžęs pasakoti pasauliui unikalią savo gyvenimo istoriją, nors pamiršti, kad net ir tavo paties balsas aplinkinių ausyse girdimas kitaip. Būti šališkam savo pasauliui išties nėra blogai. Augti ir pasirinkti negirdėti tuščiažodžiavimo taip pat vertingas, jei ugdomas, talentas. „Tu negali pakeisti pasaulio, tačiau gali pakeisti pasaulį“. Būtent kur nubrėši tą liniją, gali priklausyti nuo asmenybės suvokimo ar dar kokio padaro, į kurį dedi savo gyvenimo prasmę. Individuali kūrybinė psichopatija painiojasi su neišvengiama gyvenimo tėkme, kurioje ir taip per daug plaukiančio plastiko. Tai kodėl dar vienas blizgus „nuogutis“ magiškoje lygybėje turėtų būti universali tiesa?

Gabija Labutytė

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us