Raseinių naujienų portalas

Naujienos

Ieva Čepliauskaitė: „Aš pasirinkau gyventi čia ir dabar!”

Septynerius metus gyvenusi Laikinojoje sostinėje, įgijusi specialybę dirbo turizmo srityje. Tik planuojantiems atostogauti, turizmo verslas skamba patraukliai, išties tai daug pastangų ir streso keliantis darbas, sakė pašnekovė. Penkios darbo dienos, nuo ryto iki vakaro palinkus prie kompiuterio ekrano ir iš rankų nepaleidžiamas mobilusis telefonas. Ir kažkuriuo metu mūsų pašnekovė suprato, kad tai ne jos kelias. „Metus laiko kaupiau jėgas keisti savo gyvenimą. Paprasta viską nubraukti, kai tau nesiseka. Mano atveju taip nebuvo. Darbas man patiko, tik jaučiau, kad tai nėra man“, – apie vidinį nerimą, savęs ieškojimą, pasakoja Ieva. Su mergina kalbėjome apie drąsą keisti savo gyvenimą, priimti „beprotiškus“ sprendimus ir gebėjimą džiaugtis, kad ir gražiai nuspalvintu, rudenišku miesto parku.

– Ievute, sutiksit, kad nuo turizmo mokslų iki jogos studijų, kaip nuo žemės iki mėnulio. O būnant 25 m. tai labai radikalūs pokyčiai. Kas atsitiko, kodėl tu nusprendei pakeisti savo kelią?

– Nuo vaikystės aš buvau lanksti, judri, labai energinga. Nenoriu neigiamai atsiliepti apie mūsų švietimo sistemą, tačiau mokykloje vaikai nėra ugdomi, skatinami tapti tuo, kuo norėtų, kad tobulėtų. Mokykloje yra kalama į galvą rinktis profesiją, kuri suteiks tau galimybę kuo daugiau uždirbti. Pavyzdžiui, mano draugė labai norėjo būti kirpėja, nes tokią specialybę buvo pasirinkusi jos mama, teta, tačiau pedagogai, gerai besimokančiai merginai, uoliai patarinėjo to nedaryti. Lyg būti gerai kirpėjai, mylinčiai savo darbą, būtų negarbinga. O aš savo kelią irgi rinkausi per daug nesusimastydama. Norėjau studijuoti psichologiją, bet neįstojau. Tada pasirinkau Turizmo ir viešbučių vadybą. Tikrai negaliu peikti to etapo, man patiko, įgijau labai daug patirties. Tačiau viduje visą laiką kirbėjo abejonė. Ar tikrai aš noriu visą savo likusį gyvenimą nugyventi taip? Nemanau, kad mes gimėm, kad uždirbtume pinigus, pirktume daiktus, mokėtume mokesčius ir numirtume.

Mano gyvenime visada buvo sportas, daugiau ar mažiau, vienoks ar kitoks, bet buvo. Ir matyt atėjo laikas pokyčiams. Susiradau antra darbą, pradėjau dar labiau gilinti žinias, įstojau mokytis Sporto klubo paslaugų darbuotojo profesijos, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Lankiau papildomai nemažai seminarų, nes vis jaučiau jų trūkumą. Ir pernai rudenį, vieno seminaro metu, kurį vedė mokslų daktarė Simona Pajaujienė įvyko keistas dalykas. Lektorės žodžiai man pjaustė širdį. Ji pasakė viską, ką aš galvojau, ką jaučiau, tik visa tai išgirdau garsiai ir iš kito žmogaus lūpų. Nuo to laiko ir pradėjau eiti link jogos. Išbandžiau daug sporto rūšių ir visada galvojau, kad joga, tai tik dvasinis išgyvenimas ir manęs tai netraukė. Bet užteko vieną kartą apsilankyti nemokame jogos užsiėmime ir… viskas, supratau, čia mano vieta.

Dar tik žengi pirmuosius žingsnius, kaip jogos instruktorė. Ir pasirinkai, ko gero sunkesnį kelią, pradėti dirbti nedideliame mieste. Ar nebijojai, kad į tavo užsėmimus nesirinks žmonės?

– Žinoma abejojau! Nesu iš tų žmonių, kurie moka save reklamuoti. Buvo sunku ryžtis net darbą palikti. Bet atsikvėpusi, paatostogavusi ėmiausi naujos veiklos. Pirmiausiai vienoje seniūnijoje, o dabar ir Raseiniuose esančiame sporto klube.

– Ar yra žmonių, kuriems tu nerekomenduotum praktikuoti jogos?

– Ne, tikrai ne. Joga tinka visiems, mažiems, dideliems, liekniems, stambiems. Taisyklių, rėmų nėra. Tik yra žmogaus galimybių  ribos. Pradžia nėra lengva. Atėjęs į jogos užsiėmimus pirmiausiai žmogus turi pajausti savo kūną. Moterys, kurios mano užsiėmimus lanko jau mėnesį, pačios stebisi, kiek daug jau gali.

– Joga galima įvardinti kaip šiuo metu labai madingą užsiėmimą. O kaip tu ją pristatai? Kaip sporto rūšį, ar kaip gyvenimo būdą ir filosofiją?

– Man joga – gyvenimo kelionė. Joga apjungia kūną, protą, sielą. Pradžia žinoma – fizinio kūno pajutimas. O paskui pereinama į gilesnį savęs pažinimą. Savo mokinius stengiu koncentruoti į buvimą čia ir dabar. Skatinu išmokti sulėtinti beprotišku tempu judantį pasaulį. Ir pradedam nuo fizinio judesio, gebėjimo susikoncentruoti į tai, ką šiuo metu darom, tai yra atliekam judesį, įkvėpiam, iškvėpiam.

– Pradėjus praktikuoti jogą, ar kito tavo gyvenimas, mityba?

– Vaikystėje buvau visiška „mėsaėdė“. Neįsivaizdavau, kaip galima valgyti daržovių salotas be mėsos kepsnio ir bulvių. Pradėjus praktikuoti jogą, mano mityba kurį laiko liko tokia pat. Tačiau per norą pažinti, atsirado daug naujų dalykų mano gyvenime. Mityba kito tarsi savaime, atsirado daugiau daržovių, kruopų. Pradėjau jaustis lengvesnė, energingesnė. Visiškai mėsos nesu atsisakiusi, tačiau jos poreikis yra labai sumažėjęs. O savo mokinėms aš tik suteikiu informacija, kiekvienas žmogus pats sprendžia, ką jam rinktis. Čia kaip ir su kvėpavimo pratimais. Net juokinga, ar ne? Visi gi kvėpuojam, ką čia dar mokytis. O atliekant pratimus ir išmokus taisyklingai kvėpuoti, pajutus to naudą, supranti, kad iki tol tu kvėpuoti – nemokėjai!

– Esi jauna, tačiau jau išdrįsai surizikuoti ir priimti svarbų sprendimą. Išvykai iš didmiesčio, metei darbą, pasirinkai širdžiai mielą užsiėmimą, kad gyventum be pykčio su savimi. Ką tau pačiai davė, ko išmokė joga?

– Ooo, labai daug. Net nežinau nuo ko reiktų pradėti. Fizine prasme – suvokimą, kam ir kokiu tikslu yra daromas vienas ar kitas jogos pratimas. Po šio pradžiamokslio atsirado noras eiti tolyn ir gilyn. Šiandien žmonės skuba, planuoja ateitį, užstringa praeities problemose, o gyvenimas vyksta čia ir dabar. Bet jei šią minutę yra viskas gerai, tuo ir pasidžiaukim. Gražiu rudeniu, ryškiais spalvotais lapais, gaiviu oru. Leiskim patys sau mėgautis minutės svarba ir grožiu. Gyvenimas, man yra graži kelionė.

– Šią akimirką, čia ir dabar, Ieva yra laiminga ir radusi save, savo vietą?

– Taip. Tikrai, taip!

Nuotr. iš asmeninio archyvo

 

 

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us