Raseinių naujienų portalas

Naujienos

Karolis Lendzevičius: „Esu griežtas ir reiklus treneris“

 

– Nuo kada pats pradėjote sportuoti ir ką jūsų gyvenime reiškia sportas?

– Negaliu savęs įvardinti stipriu, profesionaliu sportininku. Kaip ir daugelis vaikų Lietuvoje, nuo pat pirmos klasės svajojau būti krepšininku, tačiau augant, gal devintoje klasėse, supratau, kad juo nebūsiu. Tačiau aistra, trauka krepšiniui niekur nedingo, tik mane pradėjo dominti kiti dalykai – strategija, taktika, tad metams bėgant vis aiškiau darėsi, kad noriu tapti krepšinio treneriu. Būdamas vienuoliktokas, žinoma, mėgėjiškai, bet jau treniravau klasiokų komandą. Tad reziumuojant, sporte aš – vidutiniokas, tačiau būdamas treneriu noriu būti vienas geriausių.

– Gerai žaisti krepšinį ir būti treneriu. Ar tai nėra susiję?

– Faktiškai tai visiškai skirtingi to paties žaidimo kampai. Krepšininkas turi būti fiziškai tvirtas, daug treniruotas, o treneris turi suprasti, kaip dirbti, ką daryti, kad iš atskirų asmenybių suburtų vieną kolektyvą, užaugintų kovojančią ir pergales skinančią komandą.

 

– Kiekvienas vadovas turi savo vadovavimo stilių, kuria komandą vienijančias tradicijas, stengiasi, kad kolektyvas veiktų, kaip vienas organizmas. Kokius metodus taikote jūs?

– Krepšinyje dviračio neišrasi. Žinoma, reikia domėtis naujovėmis, vykti į seminarus, kad tobulėtum. Kiekvienas treneris turi savo braižą. Apie save, pasakyčiau, kad esu griežtas ir reiklus. Į žaidėjus tenka ir pakeltu tonu kreiptis, ir tenka paspausti, ir pareikalauti. Būna visko.

– Pakalbėkim apie jūsų treniruojamą vaikų komandą. Mokytis žaisti krepšinį atėjo pirmų klasių mokiniai, kurie dabar jau paaugliai. Ar dar pamenate, kaip jie keitėsi? Kaip išmoko žaisti komandoje, paklusti treneriui?

– Man, kaip krepšinio treneriui, tai didžiausias malonumas. Stebėti, kokią įtaką jiems daro sportas. Labai gerai pamenu pirmąsias treniruotes: vienas bato neužsiriša, kitam vėl kokios vaikiškos problemos. Aštuoni metai darbo ir rezultatai – tikrai puikūs. Vasaros metu kartu su vaikais važiuojame į sporto stovyklas ir labai gerai prisimenu pirmuosius metus, kai jauniesiems krepšininkams dar ir mamų reikdavo. Dabar jau į stovyklas patys veržiasi, ir mamų tikrai nereikia (juokiasi).

– Treniruojate ir jaunimą, ir suaugusius krepšininkus. Su kuriais lengviau dirbti?

– Suaugęs – kaip paruoštas produktas. Kažkas su juo jau dirbo. Vienokia ar kitokia metodika, bet tai jau susiformavusi asmenybė, kurios požiūrį pakeisti yra sunku. Be to, aš kaip treneris, dirbu su vyrų krepšinio mėgėjų komanda. Tad treniruotės vyksta ne du kartus per dieną, o du – tris kartus per savaitę.  Su vaikų komanda viskas kitaip, kiek darbo įdėsi, tiek ir turėsi.

–  Pakalbėkim apie mūsų švietimo sistemos požiūrį į kūno kultūrą. Ar pakankamas dėmesys yra skiriamas jaunimo fiziniam aktyvumui?

– Nedirbu mokykloje, tačiau pagal tai, kokie vaikai ateina į sporto būrelius, galima teigti, kad faktas – vaikams trūksta fizinės veiklos. Nemaža dalis vaikų jau turi antsvorį. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į mitybą. Vaikai į treniruotes renkasi apie 15 val. ir dažno rankose – bulvių traškučiai. Tad mokyklose ne tik, kad trūksta kokybiškų kūno kultūros pamokų, bet ir žinių apie sveiką mitybą.

– Kaip jūs manote, nuo ko reikėtų pradėti, kad situacija pasikeistų? Kad vaikai į kūno kultūros pamokas nežiūrėtų, kaip į prievolę?

– Pradėti reikėtų nuo mokytojų, nuo žinių, kaip fizinio aktyvumo stoką sprendžia kitos valstybės. Visi mes puikiai pamename savo pirmąsias mokytojas, kurios turi būti visų „galų meistrės“, t.y. porą kartų per savaitę tapti dar ir „fizrukėmis“. Žinoma, dažnas mokyklos direktorius tuoj pradės skųstis, kad trūksta finansavimo, tačiau gal reiktų nors pabandyti? Jei mane pakviestų, tikrai atvykčiau pravesti pamoką, supažindinčiau su savo specialybe.

– Šiemet treniruosite Raseinių vyrų krepšinio komandą. Esate užsibrėžęs kažkokius tikslus?

– Tikimės tik gerų rezultatų. Tačiau į krepšinio žemėlapį sugrįžtame po pertraukos, tad reikia patiems sustiprėti ir savimi tikėti.

– Treniravote komandą Tauragėje. Kodėl vėl grįžote dirbti į Raseinius?

– Buvo įvairių pasiūlymų, tačiau priežastys dvi. Viena – laikas. Kelionės atima jo daug. Tauragėje treniruotės prasidėdavo 20 val. vakaro. Į namus grįždavau apie 23 val. Išsibalansuoja ir kūnas, ir mityba. Antra priežastis – visada labiausiai norėjau dirbti savo mieste. Dėl to čia ir grįžau po studijų.

– Ko palinkėtum sau ir savo komandai?

– Pirmiausiai – žaisti be traumų. Toliau – sportinio pykčio ir kantrybės mūsų komandai. O svarbiausia, labai prašau Raseinių krašto žmonių palaikymo.

– Tai svarbu?

– Žinoma! Mums tai labai svarbu.

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Subscribe
Notify of
guest
1 Komentarai
Naujausi
Seniausi Most Voted
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Krepšininkas

Šaunuolis Karalis!

Contact Us