Grupė „SAVI“: yra tekę groti ir „kietiems berniukams“

–Tai kaip jus vadinti? Balių, vestuvių muzikantais? Ar pasikeitė žmonių požiūris į jus? Gi anksčiau balių muzikantas būdavo ir tikras puotos dalyvis. Neatsisakydavo svečių siūlomos taurelės ar šokio su dailute pamerge.

-Ooo, šiandien pasikeitusi situacija. Anksčiau baliai prasidėdavo po 12 val. nakties, ir mes juokaudavome, kad jei svečiai iki tol pratemps, tai balius truks iki paryčių. Šiandien žmonės jau susirenka norėdami švęsti, nelaukia kol tu juos išjudinsi. Dabar mes jau sutariame su užsakovais iki kelintos valandos grosime. Anksčiau, atvažiavus groti, net nesvarstydavo niekas tokių klausimų. Baigsis kai baigsis. Apskritai per tuos du dešimtmečius yra viskas pasikeitę. Žmonėms dabar svarbi papuošta, šventiška aplinka, estetiškai patiektas maistas, labai dažnai pasitaiko, kad dalis svečių nevartoja alkoholio. O seniau papuošti salę užtekdavo ir dviejų balionų.

–O kiek jūs priklausote vienas nuo kito? Ar susirgus vienam, gali kas nors pakeisti? Ar jūs iš tų muzikantų, kurie taip „susigroję“, kad arba kartu, arba iš vis atsisakote užsakymo?

-Mes labai „susidirbę“. Per tiek metų bendro darbo, jau nuspėjame vienas kito žingsnius iš žvilgsnio. Yra tekę dirbti su kitais, bet tai jau ne tas. Šiandien mes atsisakome groti, jei kuris nors iš mūsų negali. Klientams rekomenduojame kitą grupę. Mums geriausiai sekasi, kai dirbame kaip viena komanda. Egidijus daugiau dirba su svečiais, prie stalo, aš tuo metu jam talkinu su fonine muzika. Visgi 6-7 darbo valandos yra daug. Ir antro dublio tu nepadarysi, viskas vyksta čia ir dabar. Ne vienas garsesnis muzikantas jums pasakytų, kad toli gražu ne kiekvienas sugebėtų dirbti šventėse. Tai atsakomybė ir nemenkas stresas. O mes jau pažįstame vienas kitą, sugebame padėti vienas kitam.

-Septynias valandas praleidus linksminant kitus ir baigus darbą, renkantis aparatūrą, laidus, pakuojantis, ar užplūsta jausmas „va, šiandien gerai pavarėm“? Ar per tiek metų darbo, šis užsiėmimas dar teikia džiaugsmą?

-Na, žinokit, baigiant groti, atsiranda tas „antrasis“ kvėpavimas. Dar labai malonus – grįžtamasis ryšys, kai ateina, padėkoja, pakviečia išgerti kavos. O važiuodami namo, visuomet aptariam, kaip sekėsi. Kai pasiseka, grįžti geros nuotaikos, tai ir savivertė pakyla (juokiasi).

– Bekalbėdami, baigiam vestuvių muzikantų įvaizdį sugriauti. Dar prašo, nors kartais, padainuoti „mūsų muzikantus katinai papjovė“?

-Baikit, jau nemadinga! Daug dainų nebedainuojama jau šiandien.

-Tik nesakykit, kad nėra nutikę linksmų nuotykių per visus 20 metų bendro grojimo.

-Anksčiau – daug. Gi dvi – tris paras gyvendavome visi kartu. Vien vadinami „kėlimai“ ryte, kiek kuriozų nutikdavo. Jau iš vakaro nusižiūrėdavai svečią, susitardavai. Taigi maršas ryte būdavo privalomas.

-Tai ar norėtumėt, kad vaikai pasektų jūsų pėdomis?

-Ne, tikrai ne. Sunku. Pagundų daug. Bemiegės naktys neprideda sveikatos. Jei dabar reikėtų taip suktis, kaip anksčiau, tokiu tempu… Na, nežinau kiek ištemptume. Gi yra tekę ir mašinoje pasnausti, vairuojant užmigti. Visko yra buvę.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo