Raseinių naujienų portalas

Naujienos

Giedrius Kunigiškis: „Esu amatininkas“

Per 20 metų darbo patirties gydytojas ortopedas–traumatologas Giedrius Kunigiškis „sudėliojo“ ne vieną lūžusį kaulą ir savo profesionalumu, pagarba žmogui pelnė pacientų meilę.

Studijuodamas Kauno medicinos akademijoje (šiandien Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), antrame kurse susipažino su žmona Ilma. Ji – gydytoja radiologė. Šeimoje auga sūnus Domantas (22 m.) ir dukra Emilija (16 m.). Medikų šeimoje užaugęs vyresnysis sūnus pasirinko tėvų kelią, studijuoja mediciną.

„Nuo vaikystės man patinka konstruoti, dėlioti. Mano darbas nelabai skiriasi nuo šio pomėgio“, – šypsosi pašnekovas G. Kunigiškis.

– Jūsų šeimoje du medikai (dabar jau galima sakyti trys). Tai pliusas ar minusas?

– Tik pliusas. Kitos profesijos žmogus sunkiai suprastų mediko darbo specifiką. Kiek žinau iš pažįstamų, naktiniai budėjimai, viršvalandžiai sukelia nemažus barnius ir pavydą šeimose. Žinote, tarp medikų yra juokelis, kad geriausia žmona gydytojui – medicinos seselė, ji gydytojo klauso ir darbe, ir namuose. O mano žmona pati gydytoja, taigi pati turi „statusą“ (šypsosi).

Gydytojas G. Kunigiškis su žmona Ilma

– Ar kalbatės namuose apie darbą?

– Kalbamės. Moterims, neseniai skaičiau, labai svarbu išsikalbėti apie dienos įvykius, darbą. Būsiu atviras, man tai nelabai patinka. Jei galėčiau, aš apie savo darbą nekalbėčiau. Grįžęs aš noriu atsiriboti nuo dienos rūpesčių. Anksčiau taip, tai sunkiai pavykdavo, dabar stengiuosi namuose tiesiog pailsėti. Kuo daugiau galvoji, tuo daugiau žyli (šypsosi).

 – Kas Giedriui Kunigiškiui yra mediko darbas?

– Mediko darbas labai surištas su rizika. Taip pat reikia būti ne tik savo srities profesionalu, bet ir mokėti bendrauti su žmonėmis. Patikėkite, ir geras žodis gydo. Savo darbą palyginčiau su išminuotojo. Taip, savo darbe aš fiziškai nenukentėsiu, bet… Jeigu medikas nenori nukentėti, rizikuoti, jis turėtų nekišti rankų prie žmogaus. O realybė tokia: jeigu prisilieti prie žmogaus, tu atsakai netgi daugiau, nei pacientas atsako pats už save. Šiandien didžioji dalis ligonių nori pagyti, tačiau didžiausią dalį atsakomybės meta gydytojui.  Pacientai reikalauja, kad tu šimtu procentų pažadėtum, kad tikrai viskas bus gerai. Deja, šimto procentų garantijos joks medikas negali duoti.

– Ar esate kada pasigalėjęs, kad pasirinkote mediko darbą?

– Ne. Tikrai niekada.

– O jeigu ne gydytoju, kuo dar galėtų būti Giedrius Kunigiškis?

– Kaip ir visi vaikystėje. Lakūnu, gaisrininku. Paaugęs svajojau būti lėktuvų konstruktoriumi.

– Ir pasirinkote mediciną?

– Matote, man medicina siejasi su techniniais dalykais. Aš gi – amatininkas. Mintyje turiu traumatologus, ortopedus. Mūsų darbas panašus į konstruktorių. Žmogus tarsi lego, kurį reikia sudėti. Yra konstrukcijos, kurias reikia tiksliai nupjauti, ką nors susukti, ką nors pridėti, ką nors įklijuoti ar išimti. Galima sakyti, mano darbas – kaip automobilių servise, tik rankos po darbo būna ne juodos, o raudonos.

– Medikai visuomet pasižymėjo specifiniu humoro jausmu.

– Na, taip – juodas humoras. Tik mašina nesiskundžia, ir detalę gali kad ir antrą kartą pakeisti, o žmogui antrą kartą galūnės neprisiūsi.

– Sūnus pasirinko mediko profesiją. Ar tai, kad abu tėvai yra gydytojai, turėjo įtakos?

– Mes su žmona tikrai nespaudėme ir nesiūlėme rinktis medicinos, vaikams leidžiame spręsti patiems, ko jie nori. Sūnaus paklausus, kur planuoja stoti, jis labai natūraliai atsakė: „O kas man belieka?“ Šiandien jis 5-ame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto kurse. O dukra linksta į tiksliuosius mokslus, nors sekasi ir menai. Jau dabar su draugėmis važiuoja į mokslo muges, domisi, kur norėtų studijuoti.

Gyd. G. Kunigiškis darbo metu

– Pakalbėkime apie pomėgius. Kaip ilsitės, kaip leidžiate laisvalaikį?

– Man patinka ką nors konstruoti, prisukinėti, knibinėti. Aš taip ilsiuosi, man tai teikia didžiulį pasitenkinimą. Ir nesvarbu ką taisau: santechniką, elektrą, automobilį. Studijų laikais savo automobilio kapitaliniu remontu pats pasirūpindavau. Jaunystėje rūpėjo mopedai, motociklai – jų remontas irgi buvo mano laisvalaikis. Jaunas būdamas eidavau į miesto šiukšlyną, ieškodavau visokių rėmų, ratų, įvairiausių detalių. Kitas reikalingas detales nusipirkdavau ir konstruodavau. Pažįstami atvažiuodavo ir prašydavo pataisyti. Taip kad pomėgis „krapštytis“ giliai mano kraujyje. Šiuolaikinių mašinų jau neberemontuoju, per daug elektronikos, atsilikau (juokiasi), bet senųjų automobilių restauravimas – mano pomėgis. Šiuo metu garaže pavasario laukia 1983 m. „Porsche“. Liko tik baigiamieji salono gražinimo darbai.

– Jei teisingai suprantu, renkatės tokius pomėgius, kurie leidžia pailsėti nuo bendravimo?

– Taip, aš mėgstu pabūti vienas. Kad galva pailsėtų, su malonu vasarą kieme ir žolytę pjaunu. Mėgstu žvejybą. Tik čia geriau su draugu, nes kam gi tada laimikį parodysi? Tiesa, dar turiu medžiotojo bilietą. Tik medžioklėje niekada nebuvau (juokiasi).

– Kaip jūsų šeima reagavo į sprendimą dalyvauti politikoje?

– Teigiamai. Pasitariau su žmona, ji mane palaiko. Dukra apsidžiaugė, o sūnus nustebo.

– Ir paskutinis klausimas. Kodėl po studijų grįžote į Raseinius? Kodėl nepasilikote dirbti didmiestyje, kur geresnės galimybės?

– Oi, niekada neturėjau planų likti didmiestyje. Mane visuomet traukė grįžti į Raseinius. Čia gyveno mano tėvukai, Raseiniuose atlikau praktiką, susigyvenau su čia dirbančiais specialistais. Čia gimiau ir subrendau, čia ir gyvenu.

 

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Politinė reklama, bus apmokėta iš Darbo partijos Raseinių skyriaus rinkimų sąskaitos. Sutarties nr. 2018/11/10

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us