Aurimas – fotografas, įamžinęs ne vieną asmeninę šventę, ir svarbiausia – fotoalbumo „100 neatrastų Raseinių krašto vietų“ bendraautorius.
„Kad fotografija tapo ne tik mano pomėgiu, bet ir darbu, įtaką padarė tėtis. Jis fotografuodavo ir pats ryškindavo juosteles. Labai gera pamenu jo fotoaparatą ir tą mistiką, kai užgesinus šviesą pradėdavo ryškinti juostas,“- savo vaikystę prisimena Aurimas.
Aurimai pirmiausiai pradėjai fotografuoti žmones, gamtą? Ką rinkaisi?
Nuo kokių 16 m., keletą metų fotografavau gamtą. Tada atradau nespalvotos fotografijos grožį. Tačiau, kad ir kaip man patikdavo peizažai, man visuomet trūko „gyvasties“, tad fotografuodavau siluetus, tiksliau savo siluetą. Paieškojus, dar rasčiau tokių nuotraukų. Bet tai buvo tokie pažaidimai, tarsi pačiam sau. Ilgai prieš užmigdamas ir pergalvodamas dieną, mastydavau, kad štai – čia būtų buvęs šaunus kadras. Ir juose jau atsirado žmones. Bet vis bijojau pradėti fotografuoti žmones.
Tu buvai išvykęs dirbti į užsienį, grįžai atgal į Raseinius, dirbai foto reporteriu ir visgi pradėjai fotografuoti žmones. Kas tai paskatino?
Kažkaip viskas savaime susidėliojo. Iš pradžių vieši renginiai, paskui vestuvės, įvairios asmeninės šventės, fotoportretai. Šiandien jau turiu išugdęs akį, suprantu, kad reikia ne akimirką gaudyti, o matyti plačiau. Fotografijoje su žmogumi turi sugebėti pagauti emociją.
Kas tau labiau patinka? Fotografuoti gamtą, peizažus ar įamžinti žmones?
Labiau prie širdies darbas su žmonėmis. Bet jis ir sunkesnis. Didžioji dalis žmonių pamatę foto objektyvą, labai susikausto. Esu turėjęs fotosesiją su mergina, kuri net drebėjo iš baimės. Tad pirmiausiai mano darbas, pralaužti šiuos baimės ledus. Šiandien aš jau suprantu, kad fotosesijos negalima įrėminti į laiką, skirti valandą ar dvi. Norint gauti tobulą nuotrauką, kuri tenkintų ir mane, reikia dirbti, kol bus pasiektas rezultatas.
Sutik, šiandien mes visi „apsiginklavę“ išmaniaisiais telefonais gebame būti patys sau fotografais. Tačiau kokius pagrindinius skirtumus tu įvardintum tarp profesionalaus fotografo ir mūsų mėgėjų su telefonais? Negi su telefonu neįmanoma pasiekti gero lygio?
Skirtumas nėra didžiulis. Aš džiaugiuosi, kad žmonės mėgsta ir fotografuoja, visgi taip įamžinamos mūsų gyvenimo istorijos, įvykiai. Šiuolaikiniai mobilieji telefonai tikrai suteikia galimybė padaryti kokybiškas nuotraukas. O skirtumai? Esminis – su telefonu tu išgausi tik „plokščią“ nuotrauką. O profesionali foto technika leidžia nuotrauką padaryti gyvą, tikrą. Savo srities profesionalas, fotografas pirmiausiai pasirinks šviesą, kuri tarnautų jam, leistų sustabdyti tobulą akimirką. Tam reikia įgūdžių.
Ar fotografija nėra mirštantis menas?
Ne, tikrai ne. Kokybė ir profesionalumas visuomet bus vertinami. Aš tik labai noriu užsitarnauti tokį vardą, kad mane rinktųsi dėl mano darbų kokybės, o ne dėl kainos.
Tavo darbas neatsiejamas nuo žmonių. Mes visi turime būdų, kaip prakalbinti žmogų, nuraminti jį, kad jis atsipalaiduotų. Ko imiesi tu? Kaip padedi savo klientams priprasti prie tavęs ir objektyvo?
„Medinius“ bajerius skaldau (juokiasi). Bandau viską. Ko gero reikia sakyti, kad dar bandau atrasti efektyviausią būdą. Tenka ir nesąmonių prisigalvoti. Tada stebiu, ar tinka tokie juokeliai, ar klientas jau kvėpuoja. O svarbiausia – daug daug kalbėti, kad žmogus atsipalaiduotų ir pradėtu pasitikėti tavimi.
Aurimai, fotografija jau yra tavo kelias? Darbas, pomėgis, hobis? O gal dar ieškai savęs kitu?
Aš manau, kad save atradau fotografijoje. Studijavau Kultūrinės veiklos vadybą, nesakyčiau, kad gailiuosi, bet mylimu darbu tai netapo. Aš kiekvieną rytą atsibundu su mintimis apie nuotraukas ir užmiegu apie jas galvodamas. Manau, kad esu savo vietoje. Man tai labai patinka. Tai kūrybinis darbas, kiekvienoje nuotraukoje yra dalelė manęs.
Fotografija yra ir tavo pajamų šaltinis? Ar reikia dar kažkam „nugarą lenkti“?
Aš iš to jau gyvenu. Mano darbotvarkė dar nėra sudarinėjama dviem metams į priekį, visgi foto paslaugas teikia daug žmonių, bet praėjusią vasarą turėjau tik vieną laisvą savaitgalį.
Kokiais patarimais pasidalintum, kaip reiktų pasiruošti prieš foto sesiją? Kas galėtų padėti padaryti ją lengvesnę? Ryškus makiažas? „Sucementuota“ šukuosena?
Pirmiausia – pakalbėkit su fotografu ir paklausykite, ką jis patars. Beje, per ryškus makiažas – labai dažnas atvejis. Netvarkingi, nesuderinti tarpusavyje rūbai – irgi rėks iš nuotraukos. Jei jūs tam neskirsite laiko ir pastangų, mes stebuklo irgi nepadarysime. Tai turi būti komandinis darbas. Tada ir rezultatai bus puikūs.
Ko labiausiai bijai?
Kad „neužlūžtų“ atminties kortelės arba netyčia neištrinčiau fotosesijos. O taip yra buvę. Dar dabar atsimenu, kaip prakaitas išpylė. Tai yra didžiausia mano baimė. Asmeninių švenčių antro dublio nebūna, tad tenka saugotis visais įmanomais būdais.
Nuotraukos iš asmeninio A. Pališkio archyvo
