Raseinių naujienų portalas

KitaKultūra

Dailininkė Renata Lauraitytė: „Išgyvenusi ligą, noriu padrąsinti moteris“

Lankydamiesi renginiuose pastebime papuoštą sceną, aplink ją esančias erdves, bene kasdien matome plakatus kviečiančius į renginius, tačiau ar susimąstome, kokie žmonės už to slypi?

Kultūros centro dailininkei tai – kasdienybė, kurią ji papildo savo tapybos darbais, padėjusiais išgyventi sunkią ligą ir kitaip pažvelgti į pasaulį. Atviras interviu apie pirmojo darbo sunkumus, šių dienų iššūkius ir parodą, raginančią moteris neužsisklęsti.

– Renata, šiuo metu atostogaujate, o mes esame jūsų darbo kabinete, ar dažnai tenka per atostogas čia užsukti?

– Mažiausiai kartą per savaitę… (juokiasi) Kadangi darbas sutapo su mano hobiu, tai aš nieko prieš užeiti į darbą ir per atostogas. Čia dirbu dailininke-scenografe – apipavidalinu renginius, maketuoju ir spausdinu plakatus, tai yra pagrindinė veikla, o jei atsiranda kas papildomo, tai nuo to tik smagiau.

– Baigėte metalo plastiką, taip pat porceliano katedrą, ar šiandieniniame darbe Jums tenka susidurti su tuo, ką studijavote?

– Su metalu – kartais, o su keramika, kaip baigiau mokslus, taip ir pasibaigė. Gal todėl, kad trečiame kurse jau supratau, kad „atsisėdau ne į tą vežimą“. O metalo plastika mane visada traukė. Tarkime, jei renginiui yra reikalingi suvenyrai, aš mielai kažką sukuriu, bendradarbiauju su vietiniais suvirintojais, padarau projektą, jie – padaro. Tai yra originalūs ir kitokie darbai. Žmonėms smagiau gauti vienetinį daiktą, kurio nenusipirksi, o ir man tai malonumą teikianti kūryba.

– Menininkas visuomet išsiskiria iš minios savo išvaizda, mąstymu, galbūt net elgesiu. Jie ypač pastebimi mažesniuose miestuose.  Ar Jums nebuvo minčių kelti sparnus į platesnius vandenis?

– Yra toks posakis – „gerai ten, kur mūsų nėra“. Visuomet žmogus nori ten, kur geriau, bet labai jau retorinis klausimas, ar tikrai kitur bus geriau? Lietuva mažas kraštas, gabių menininkų yra tikrai daug. O mane pristabdo tėvų buvimas čia, jau reikia jiems padėti. Mintys keltis kitur buvo, visada norėjau platesnių vandenų, galbūt tai būtų buvęs didesnis spyris tobulėjimo link, bet man Raseiniai patinka. Dar nevėlu (juokiasi).

– Pirmoji darbovietė po studijų – tikras iššūkis jaunai menininkei. Po studijų, bohemiško gyvenimo, atgal į mokyklą?

– Taip, septynerius metus dirbau dailės mokytoja Šaltinio vidurinėje mokykloje (dabar Šaltinio progimnazija – red. past.). Todėl šiandien galiu drąsiai pasakyti, mokyti gali, tik širdies pašauktas žmogus. Žemai lenkiu galvą prieš pedagogus, nes dirbti su jaunimu, vaikais – sudėtinga. Tu privalai atiduoti visą save, o kuriančiam žmogui tai sunku, nebelieka laiko sau ir jėgų kūrybai. Man labai norėdavosi, kad vaikai padarytų gražius darbus, tad daug pasakojau, mokinau, negailėdama savęs dalinau, tai ką moku geriausiai. Išsibarstydavau, nelikdavo laiko sau. Matyt, kaip ir visiems menininkams, kuriantiems žmonėms atėjo laikas, kai supratau – viskas, nebegaliu. Taigi galima pasakyti, pabėgau iš mokyklos. Po kiek laiko gavau darbą kultūros centre. Pamenu, tuomet direktoriumi dirbo A. Brauklys. Iš pradžių priėmė laikinai, o po to, žingsnis po žingsnio įsitvirtinau. Dabar esu čia.

– Šiandien Jūs kuriate. Aš tikiu, kad žmonės atėję į renginius pastebi Jūsų darbą, tačiau mes ko gero nežinome detalių niuansų, ypač kai galvoji apie didelių erdvių, renginių puošybą. Su kokiais iššūkiais šiandien susiduriate?

– Na, manau, kad jie tokie pat kaip visų… Banaliai nuskambės, bet darbe didžiausias iššūkis – finansų trūkumas. Kiek yra pinigų, ką galime sau leisti, iš to ir kuriu. Stengiuosi viską daryti iš paprastų medžiagų, kurias galime rasti ūkinių prekių parduotuvėse, kartais naudoju įvairius jau panaudotų elementų likučius. Sukamės kaip galime. Smagu, kad mūsų komanda vieninga ir dirbti didelius darbus su tokia kompanija yra vienas malonumas, nors tokių projektų dabar vis mažiau. Pasiilgstu kurti dideles scenografijas, eilę metų dariau apipavidalinimus tremtinių sąskrydžiams Ariogaloje. Dekoracijos, kurios puošdavo renginį, buvo mano kūriniai ir tos didelės erdvės, kuomet reikia viską pamatuoti ir atskleisti tam tikrą temą, buvo kažkoks vidinis pakylėjimas. Sunku, bet galutinis rezultatas, kuomet tu matai, kad žmonės į tai reaguoja su ašaromis akyse, o ir tu pati stovi vidury renginio verkdama, yra nuostabus. Aš visuomet ieškau taško, kuris „ištrauktų“ gyslelę, kad sujaudintų žmogų, todėl man niekada nepatiko lengvo žanro renginiai. Aš nemoku daryti linksmų dekoracijų, man tai paviršutiniška, per lengva. O štai kur reikia šiek tiek pamąstymo, taško kaip „užkabinti“ žiūrovą, man – maloniausias iššūkis. Ir mintys pačios ateina ryte, su tomis plevenančiomis idėjomis atkeliauju į darbą ir kimbu į piešimą.

– Renata, o iš kur semiatės įkvėpimo, idėjų?

– Menininkui į tokį klausimą atsakyti sunku. Dažnai pasitelkiu visagalį internetą, peržiūriu tūkstančius nuotraukų, ir iš to tūkstančio vaizdų, pasiėmusi po pačią mažiausią detalę, sukuriu savo kūrinius, perdarau savaip. Būna, kad einant gatve pamatau daiktą, kuris man sukelia kažkokią asociaciją, emociją, sužadina kūrybinį impulsą. O būna, pamatau užsienyje padarytą įspūdingą profesionalią scenografiją, žinau, kad aš taip nepadarysiu, tiesiog nėra tam lėšų, bet einu į ūkinių prekių parduotuvę, ir pasitelkusi mintis, fantaziją – stengiuosi tą efektą sukurti.

– Kiekvieno menininko svajonė – personalinė paroda. Tai lyg ir ataskaita sau, kitiems žmonėms. Ar daug esate surengusi savo tapybos darbų parodų?

– Tikrai neskaičiavau, nesu produktyvus kūrėjas. Netapau parodoms, mano pagrindinis darbas yra čia, kultūros centre, o tapyba yra šalia esanti atgaiva, tad parodų neskaičiuoju ir nefiksuoju. Net kai rašau parodos anotaciją, kur reikia parašyti, kur ir kokiose parodose esu dalyvavusi, man net sunku atsiminti datas. Neturiu poreikio žmonėms rodyti, kad jau penkias parodas padariau, jau dešimt parodų padariau… Neakcentuoju to. Ne tam tapau.

– Šiuo metu, kur mes kalbamės, aplink mus vien moterų portretai, dėl ko pasirinkote tokią temą?

– Turėjau skaudžių asmeninių išgyvenimų. Pirminė idėja buvo raginti moteris neužsisklęsti, kalbėtis, bendrauti, susidūrus su sunkia diagnoze – krūties vėžys. Susirgus, man norėjosi šaukti visoms moterims, tikrinkitės ir neužsisklęskite, dabar medicina yra pažengusi, viskas pagydoma ir galima sėkmingai gyventi net ligos periodu, svarbiausia šypsotis. Mano paveiksluose moterų veiduose šypsenų nėra labai daug, bet jos ryškios. Aš norėjau, kad žmonės pamatytų moterų akis, juk pažiūrėjus į akis gali pamatyti visą pasaulį (šypsosi). Ir tos nutapytos moterys dabar mane lydi, jos su manimi, jos už mane, jos kartais nusišypso. Kartais. (juokiasi)

– Labai skaudi ir subtili tema. Tema, kuri Jus, kaip menininkę palietė ir asmeniškai. Kaip reagavo žmonės, dalyvavę parodos atidaryme?

– Tyla. Prie kiekvieno paveikslo buvo mano sukurti trumpi tekstai. Taip išėjo, kad tapant, liejosi ir žodžiai. Per parodos atidarymą skaičiau savo kūrybą, pasakojau apie spalvas… Parodos dalyviai spinduliavo supratimą, kad tai, ką aš noriu pasakyti, yra svarbu. Menininkams sunku kalbėti, tad tenka ieškoti įvairių priemonių, kaip pasakyti svarbius dalykus. Kartu su Mažeikių rajono kultūros centro režisiere Daiva sukūrėme mini spektaklį, kuriame „vaidino“ mano paveikslai. Po pirmojo mūsų projekto įgyvendinimo, aš sužinojau, kad ji paliesta tos pačios ligos. Jo reakcija į mano darbus leido man suprasti, kad einu teisingu keliu. Visoms moterims noriu pasakyti – tikėkite savimi, nepasiduokite ir šypsokitės.

Asmeninio archyvo nuotraukos.

[ngg src=“galleries“ ids=“5″ display=“basic_thumbnail“]

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us