Nepastebimai greitai prabėgo trečia savaitė Pietų Amerikoje. Rodos tik įsivažiavau, apsipratau su pasikeitusia aplinka, o laikas jau persivertė į antrą pusę. Šią savaitę Manaus galėčiau pavadinti ieškojimų ir atradimų laiku.
Vienas neįprasčiausių dalykų įvykęs lapkričio paskutinėmis dienomis, tai mokyklos pasiruošimas šv. Kalėdoms. Jie ką, lauke termometras „pakibęs“ ties 32 laipsniais karščio. Vietiniai puošia savo namus, kiemus, pasistato didžiulę šv. Kalėdų eglę. Taigi kitame žemės pusrutulyje viskas vyksta oficialiai „žiemą“, kaip vietiniai sako, bet kepinant saulei ir dienomis kaitinant daugiau nei 30 laipsnių karščiui. Nors jau teko kalėdiniu laikotarpiu savanoriauti Australijoje, tačiau vis tiek žiūri į tas dekoracijas tokiame karštyje ir smegenys „meta klaidą“.
Pasiruošimas Šv. Kalėdoms
Juokavau su kolegomis, kad jei čia neturėtų eglučių, tai galėtų puošti mangų medžius. Vienas toks auga viduryje mokyklos kiemo, o ant jo bręsta mango vaisiai. Šiuo metu jie kaip tik sunoksta ir krenta. Atsisėdi mokyklos kieme ir nukrenta mangas beveik į rankas. Rojus ar ne? Dievinu juos, skonis visai kitoks, nei tų, kurios atveža į Lietuvą. Ir nieko čia nestebina, kad gatvėje nuo medžio nukritus šiam vaisiui, galioja taisyklė – kas pirmesnis to ir laimikis. Vaikai mokykloje kartais dėl jų net grumiasi. Nors čia jų sočiai, medis kaip mūsų ąžuolai. Vieną dieną sėdėjau mokyklos kieme, ir belaukiant pamokos į glėbį sukrito net septyni mangai! Persivalgiau…
Mango medis ir dieviško skonio jų vaisiai
Esant tokiam karščiui, vietiniai gyventojai vaikšto su rankšluostukais. Pirmosiomis dienomis pastebėjau, kad gatvėse pilna prekeivių, pardavinėjančių didesnius ar mažesnius rankšluosčius. Pagalvojau gal todėl, jog čia daug lyja? Vėliau pastebėjau, kad žmonės nuolat nešiojasi rankšluosčius ir valosi prakaitą, nes jis tiesiog teka visur. Lygiai taip ir su vandeniu, visi jį turi su savimi, visur jo gali nusipirkti, viešose vietose pasipildyti. Per šitą trumpą laiką čia turbūt išprakaitavau daugiau, nei per visą gyvenimą.
Taigi, apsiginklavęs vandeniu ir rankšluosčiu, pramokęs naudotis vietiniu viešuoju transportu, vienas pradėjau klaidžioti Manaus gatvėmis, atradau įdomių dalykų. Leidausi į vienos dienos turą po Manaus apylinkes, norėjosi geriau pažinti Amazonės baseino turtus.
Apie miestą bei pagrindinius jo akcentus jau šiek tiek pasakojau. Šį kartą pavyko rasti kelis skverus, kur čia pat skamba muzika, ant žolės miega benamiai, o ant gretimo suoliuko vyrai lošia kortomis, šaškėmis arba šachmatais. Pastarasis vaizdas, lošimas, mane itin žavi. Čia tai lyg stop kadras iš mano vaikystės. Atsimenu, vaikai kieme žaisdavo, o mano senajame kieme esu matęs ir senolius žaidžiant šaškėmis, net pamokydavo vaikus. Deja, jau kokį gerą dešimtmetį, tokio vaizdo matyti neteko. Pora vyrų lošia, dar kokie 4 žiūri, jie šnekučiuojasi, šalia groja radijas. Stebiuosi čia esančių žmonių tarpusavio ryšiu. Gražų įspūdį palieka tokie regis paprasti epizodai: autobuso vairuotojas pakalbina kiekvieną įlipantį, moteris pardavinėjanti autobuso bilietus visada šypsosi, bendrauja, kasininkė parduotuvėje užsikalba su pirkėju… Pagalvojus, jog Maximos eilėje kasininkė užsikalbėtų su pirkėju apie orą ar gyvenimą, net juokas suima. Apie pasekmes jau nekalbu…
Vyrai šaškėmis lošia gatvėje
Šioje žemės dalyje žmonių elgesio normos šiek tiek kitokios. Šeštadienį eidamas į autobusų terminalą pamačiau, kaip mama šaukia ant savo vaiko, nusimauna nuo savo kojos (!) šlepetę ir tiesiog gatvėje jam porąkart užploja per kuprą. Kai kurie pasakytų- senas geras metodas… Lietuvoje, galbūt, kur ne kur dar pasitaiko, bet čia tai visiškai norma. Vaikai yra priklausomi nuo tėvų, jiems gali užploti ir net išvaryti iš namų. Galbūt todėl čia pilni vaikų namai, ir egzistuoja daug organizacijų, kurios globoja juos. Tokioje dirbu ir aš. Žmonių tarpusavio bendravimas čia yra kardinaliai kitoks nei Lietuvoje, ir dėl to sunku.
Gerai, grįžkim į Manaus gatves. Vaikščiodamas gatvėmis, pakampėse randu įvairių artefaktų, menančių kolonializmo laikus, Europos kultūros likučius. Jie čia visiškai nevertinami, neprižiūrimi. Galiausiai, net nenurodomi turistams, o galėtų būti. Europiečiai, ypač portugalai, čia mielai atkeliautų apžiūrėti likusio kultūros paveldo ir patyrinėti Amazonę, gi tai buvusi jų kolonija. Akivaizdu, jog šis kultūros paveldas yra svetimas šiuolaikinei Brazilijai ir greitu metu jo čia neliks. Kai kurie pastatai iš tų laikų griūna akyse. Pavyzdžiui, viename skvere išmėtytos įvairios romėnų dievų skulptūros, kai kurios jau gerokai apdaužytos, tačiau vis dar menančios laikus, kai čia vyravo europietiška kultūra.
Hermio ir Dianos skulptūros
Skrisdamas į Manaus galvojau, kad jis yra įsikūręs prie Amazonės upės. Tačiau tai nėra visiškai tikslu, miestas yra Amazonės valstijos sostinė, įsikūręs prie Negro (org. Rio Negro) ir Amazonės (org. Solimões) upės. Šios dvi upės labai svarbios miestui. Negras yra Amazonės intakas savo pavadinimą gavęs nuo tamsaus, beveik juodo, vandens, kuris tokią spalvą turi dėl savo nešmenų. Vietoje, kurioje Negras įteka į Amzonę susidaro išskirtinis reiškinys, angliškai vadinamas „meeting of waters“, lietuviškai sakytume vandenų arba upių susitikimas. Susitikus tamsiam Negro ir šviesiam Amazonės vandeniui, jis teka ir pradeda maišytis vienoje vagoje, šis vaizdas net matomas iš palydovo, o turistai plukdomi į upių susitikimo tašką. Pripažinsiu, vaizdas tikrai išskirtinis.
Negro ir Amazonės susitikimas
Beje, šis vandenų susitikimas pietų Amerikos gyventojams yra nuo seno svarbus. Senovės indėnai šią vietą laikė šventa, ypatinga vieta. Šis gamtos reiškinys ir senovėje, ir dabartinėje Brazilijoje yra itin svarbus, tai lyg šių teritorijų gyventojų identiteto dalis. Tai puikiai atspindi vienas dalykas. Vaikštant Manaus gatvėmis, pažvelgus į privačius kiemus absoliučioje daugumoje erdvių pamatysi plyteles, kurios bus juodos ir baltos spalvos, lyg bangos rodančios upių susitikimą. Štai ką mums pasakoja miesto plytelės…
Viena pagrindinių Manaus aikščių, priešais Amazonės teatrą
Visas Amazonės baseinas labai žuvingas, tad nenuostabu, kad labai dažnai čia valgoma žuvis. Tiesa, valgiau jau 10 rūšių žuvies, bet nei vienos pavadinimo negaliu prisiminti, arba man ji būdavo pasakoma portugališkai. Vienas įspūdingiausių čia mano matytų gyvūnų, tai Amazoninis delfinas, arba kaip vietiniai sako, juodasis delfinas. Jie čia gyvena, tad sėdint ant Negro upės kranto dažnai gali pastebėti išnyrančias juodas jų nugaras. Turistams į turą yra įtraukiamas susipažinimas su didžiausiu upių delfinu Boto. O jis yra rožinis, todėl daug kur rašoma rožinis delfinas. Susipažįstama su šiuo delfinu pačioje upėje, su vadovu ir jį maitinant. Ačiūdie, jie nėra laikomi nelaisvėje, šie gražuoliai prisišaukiami žuvimi, ir taip susipažįsta su turistais. Tiesa, pripažinsiu, nebuvo itin malonu jausti delfiną vis praplaukiantį po kojomis.
Susipažinimas su Boto, rožiniu delfinu
Turo metu teko stabtelėti mažame miestelyje ant upės. Taip taip, jis tiesiogine ta žodžio prasme plaukioja ant upės. Namukai suręsti ant rastų, tokiose vietose galima papietauti, atsigerti ir papramogauti. Priminsiu, kad visur keliaujame su laiveliu ir upe, kitaip tų vietų nepasieksi. Viena iš pramogų – žvejyba. Visi žino, kad piranijos ėda mėsą, kad gali sudoroti net žmogų. Piranijų yra keletas rūšių, bet aš sutikau kitą, žmogaus dydžio žuvį, kurios pavadinimo vėl neatsimenu. Turistai kviečiami jas pamaitinti mažesnėmis žuvimis, ir pabandyti jas pagauti. Maža žuvelė tiesiog pririšama prie virvės, o ji ant medinio pagalio. Žuvis nuleidžiama į vandenį ir už kelių sekundžių didžiulė plėšrūnė ją puola. Gana įspūdinga atrakcija. Tačiau pagalvojus, kas būtų, jei netyčia ten įkristum… tada skamba ne taip ir smagiai.
Video: „Žvejyba“ Amazonėje
Gaila, kad turo metu neturėjau progos susipažinti su Amazonės džiunglių gamta ir gyvūnais, jų mačiau tik keletą. Todėl mano planuose yra dar viena kelionė. Tačiau vienas įspūdingiausių mano gyvenime matytų vaizdų buvo indėnai ir jų gyvenimas. Be abejo, tai šiek tiek kičas, parengta turistams, bet XXI a. šie žmonės vis dar egzistuoja, išlaikę labai daug autentikos. Ant Amazonės upės kranto pastatyta didžiulė palapinė, kurioje indėnai sutinka turistus, pašoka jiems, pamoko šokių, vaišina savo maistu (pvz. kirmėlėmis). Gentyje yra vyresnysis, jis čia svarbiausiais, tačiau su turistais dirba vienas jaunesnis, kuris kalba portugališkai. Senesni indėnai nesupranta tos kalbos. Jie gyvena ten pat, maždaug už kilometro, ir čia ateina kaip į darbą – linksminti turistų. Nors jie uždirba, bet civilizacijos čia nedaug, jokių telefonų ar šaldytuvų, elektros… Tik tiek, kiek duota motinos gamtos.
Indėnai
Aš labai mėgstu šokius, pats šoku lietuvių liaudies šokius. Kai pamačiau šokančius indėnus, akys išsprogo iš nuostabos. Šoka visi: ir jauni, ir seni, ir vaikai ant rankų. Kai kuriuos gali sugluminti jų apranga, nes labai daug nuogumo, nors vyrai jau paženklinti „civilizacijos“ ir dėvi trumpikes, o ant jų jau tradiciniai atributai, įvairūs lapai. Aš žiūrėdamas tiesiog netikėjau, kad pasaulyje egzistuoja tokios bendruomenės ir kiek mes, Europoje, esame pažengę.
Vietinių šokis
Dalinuosi praėjusios savaitės įspūdžiais – pasigrožėkite tuo, kas dar tikra, nesugadinta globalizacijos!
Arnas
