Raseinių naujienų portalas

IV dalis. Kasdienybė

Paskutinės savanorystės dienos Brazilijoje. Tai metas, kai pats sau atsuki laiką, nugrimzdamas į prisiminimus, kai dar tik dėjausi lagaminą kelionei ir ruošiausi naujam gyvenimo iššūkiui. Planavau keliauti į Boliviją, atsiradau Brazilijoje. Dar prieš skrydį svajojau apie ilgesnes keliones savaitgaliais po Braziliją, galbūt po kitas Pietų Amerikos šalis. Deja, svajonės sudužo į šipulius, supratus kokioje nepatogioje geografinėje vietoje yra Manaus miestas, ir kad bet kokios kelionės iš čia kainuoja labai daug laiko. Ir pasirodė, kad savaitgalis per trumpas, kad  pamatyti vieną Brazilijos miestą.

Visas laikas prabėgo čia, Manaus mieste, viduryje Amazonės upės baseino, kuris nuo viso likusio pasaulio atskirtas tankiais miškais, džiunglėmis bei galybe upių ir upelių. Per tas neįtikėtinai greit prabėgusias 6 savaites teko aplankyti pagrindines lankomas miesto vietas, išplaukti į Amazonės upę, susipažinti su vietos indėnų tradicijomis ir, žinoma, su šio krašto tradicijomis ir kultūra.

Ilgai galvojau. Apie ką rašyti paskutinį kartą? Nusprendžiau papasakoti apie kasdienybę, apie mano dieną čia. Ką matau, ką girdžiu, jaučiu ir su kuo susiduriu. Galbūt tai skaitantiems padės suvokti kas yra savanorystė? Kas yra iššūkis? Išėjimas iš komforto zonos? Ir svarbiausia, suprasti, ką mes turime Lietuvoje, ir kaip reikia tai branginti! Šis mano pasakojimas nebus itin iliustruotas, tad visiems jums teks įjungti vaizduotę.

Taigi, miestas čia didelis, kelionės viešuoju transportu – reali laiko vagystė. Man pasisekė, kad gyvenu prie pat autobusų terminalo ir iki mano savanorystės vietos tik 15 min. kelio autobusu, ir 15 min. pėsčiomis. Dažniausiai pabundu apie 7 val. ryto nuo šūkaliojimo gatvėje. Vaikai į mokyklą eina nuo 7 ryto ir ten būna iki pietų, o nuo 13 iki 17 val. būna popietinė grupė. Visi norintys mokintis netelpa mokyklose, todėl kai kuriose ugdymo įstaigose yra dvi pamainos. Septinta valanda ryto įspūdinga dar ir tuo, kad kaip tik šiuo metu pravažiuoja automobiliai su įjungtais garsiakalbiais. Visa gatvė skleidžiasi nuo garsiai (labai garsiai) į mikrofonus išrėkiamos informacijos apie pardavinėjamus vaisius ir daržoves. Mašinos su garsiakalbiais čia kasdienybė. Tokia ta rytinė ramybė…

Gatvė, kurioje gyvenu

 

Atsikėlęs išsiruošiu į mokyklą. Autobusas kursuoja gana dažnai, laiko labai neseku, tuoj pat įsėdu. Į autobusus dažnai įlipa prekeiviai su ledais, vandeniu, saldainiai, ausinėmis ir net telefonų pakrovėjais. Žmonės verčiasi kaip gali. Beje, yra viena itin keista prekeivių taktika. Įlipa ir pradeda pasakoti pvz., apie savo vaiko ligą, tada kiekvienam sėdintiems (stovintiems neduoda!) autobuse išdalina šokoladukus, tuomet pasiguodžia ir pasako, jog tai kainuoja 2 realus. Galiausiai pereina visą autobusą, susirenka arba saldainius atgal, arba pinigus. Gana įdomus prekybos būdas, porą kartų ir pats pirkau, tiksliau buvau priverstas, nes saldainis buvo įkištas į rankas.

Išlipus iš autobuso prie tave apsupa motociklininkai/taksistai ir įkyriai pypina, siūlo pavežti. Beje, jie dažniausiai vairuoja Yamaha motociklus (Manaus mieste stovi jų gamykla). Praėjus porai savaičių jie mane atpažindavo ir jau nestodavo. Išlipęs visada einu ta pačia kryptimi ir panašiu laiku. Nuo stotelės apie 15 min. kelio, viena pagrindinių to rajono gatvių, ir viena gatve žemyn link favelų.

Pirma praeinu sandėlius, kuriose stovi nemažai metalo laužo, čia vyrai kažką remontuoja, skamba muzika, laksto šunys. Šalia kelio lauke stovi biliardo stalas, dažnai tie patys motociklininkai/taksistai juo žaidžia. Palei kitą gatvės šoną pastogės, barai. Mūsuose sakytų „kabakai“. Sėdi čia vyrai nuo ryto, lošia kortomis, šaškėmis. Grįždamas po pamokų jau matau ir išgėrusių. Einant toliau prasideda intensyvus eismas, gatvė nėra plati, čia šaligatviai neegzistuoja arba jie nevienodi, vienur yra kitur – ne. Reikia būtinai žiūrėti kur dedi koją, nes gali įlipti į šunų išmatas ar kanalizacijos griovelį palei gatvės šoną. O kur dar šiukšlės! Jų čia labai daug.

Foto: ; ir baras ir garažas

Ir baras, ir garažas
Vyrų baras, mūsiškai „kabakas“

Jau minėjau, kad gatvėse čia pardavinėjama viskas! Kas turi ką parduoti, tą ir parduoda. Įspūdis, jog jei turi namą palei gatvę, tai įsirenk parduotuvę ir pardavinėk, bet ką ar ką nors. Visi čia ką nors „suka“. Arba išsineša stalus ant gatvės, uždengia juos plėvele ir  pardavinėja vaisius, daržoves, žuvį, mėsą…

Viskas pardavinėjama tiesiog gatvėje

Toliau einu ilgąja gatve ir randu 5 bažnyčias, jos čia kitokios, nei įprasta europiečiui. Bažnyčios įrengtos paprastuose namuose, viduje stovi plastikinės kėdės ir muzikos instrumentai. Šioje šalyje sunku atskirti kokio tikėjimo žmonės. Čia yra nemažai alternatyvių, naujų bendruomenių.

Vienas įdomus dalykas priminęs man vaikystę – kompiuterinės. Aš nežinau kiek žmonių dar atsimena kompiuterines, bet mano vaikystėje Raseiniuose buvo dvi. Viena prie turgaus, kita prie bibliotekos, ir ten nuolat būdavo eilės. Mokėjome pinigus už galimybę pažaisti kompiuteriu. Taip pat ten buvo galima išsinuomoti DVD. Taigi, šioje šalyje tai vyksta dabar. Kai po pietų grįžtu iš mokyklos, kompiuterinės pilnos vaikų, čia pat ir nuomojami DVD filmai ar žaidimai. Šiame krašte vaikai dar nežino, ką reiškia kiekvienam turėti savo telefoną ir kompiuterį.

Kompiuterinė

Jau pasakojau apie šiukšlių kiekius šioje šalyje, jos tiesiog bado akis. Iš kur jos? Štai vienas pavyzdys iš kasdienybės.  Ateini į parduotuvę, susirenki produktus ir pastebi: kai perki pjaustytą mėsą, ją tau prie akių įdeda į vakuumą, tada dar padeda ant polietileno padėklo ir dar (!) apsuka plėvele… Tada nueini prie kasos pvz., su jogurto pakuote, sausainių pakeliu, vandens buteliu, mėsos pakuote, prancūziškomis bandelėmis, ir tau pardavėja beskenuodama prekes deda visa tai į plastikinius maišelius. Jie nedideli bei ploni. Butelį vandens visada įdės į 2 maišelius, kad nesuplyštu, visas kitas prekes irgi „sukiš“ į atskirus maišelius. Man buvo šokas. Iš parduotuvės namo grįžau su 4 plastikiniais maišeliais. Dabar visada einu į parduotuve su kuprine ir nemokėdamas kalbos visaip rodau, jog man nereikia maišelio, aš viską dėsiu tiesiai į kuprinę. Patikėkit, jos į mane žiūri, kaip į durnių.

Keliaujant gatvė tiesiog ūžia. Važiuoja mašinos, pypina taksistai, žmonės šaukia kas ką parduoda, pjaunasi šunys, verkia vaikai, garsiai groja muzikai kas antroje prekybos vietoje. Jei sustoji, užsimerki, atrodo esi beprotnamyje. Beje apie muziką. Šią akimirką čia labai populiari jauna atlikėja Marilia Mandosa, jos dainos skamba ištisai ir visur. Galite pasiklausyti ir pažiūrėti, kaip ji dainuoja šiame mieste prie Amazonės teatro.

Praėjęs tokia gatve, ateinu į savo mokyklą/globos namus. Kiekvieną dieną čia turiu du užsiėmimus nuo 10 iki 11 val. ir nuo 13 iki 14 val. Likusį laiką skiriu pasiruošimui, mokyklos sodo priežiūrai ir kitoms veikloms. Labai daug teko prisidėti prie pasiruošimo Šv. Kalėdų šventei. Ryte dažniausiai pamokose būna čia gyvenantys vaikai, popiet prisijungia kiti, kurie gyvena šiame rajone ir neturi kur dėtis po mokyklos. Ši mokykla/globos namai lyg jaunimo užimtumo centras ir prieglobstis nuo gatvėje laukiančių negandų.

Gatvė žemyn link mokyklos

Įstaigoje yra 3 klasės be langų, bet su kondicionieriumi. Suolų čia vaikai neturi, yra tokios konferencinės kėdės, kuriose sėdint galima rašyti. Tiesa, mažesni vaikai čia miega pietų miego, tai vyksta tiesiog ant grindų toje pačioje klasėje. Klasėse dar kabo lenta. Apie kompiuterius ar projektorius nėra nei kalbos. Nuskambės keistai, ypač skaitantiems pedagogams, bet vaikams čia nereikia sakyti „pasidėk telefoną“, jie jo tiesiog neturi. Paklausykite! Mokykla turi vieną planšetę su žaidimais, mokytoja rytais sudaro grafiką kuris vaikas kada ir kiek laiko žais su ja. Vaikai pastoviai prašo mano kolegės, kuri man vertėjauja, duoti pažaisit su jos telefonu.

Pasidalinsiu vienu įspūdingiausių potyrių. Pasidėjau savo Huawei telefoną ant stalo. Kas turi šį telefoną žino, jog paspaudus šoninį užrakto mygtuką, pvz., pažiūrėti laiką, visada pamatysi kitą paveikslėlį. Taip papuolė, kad vaikas atnešė parašęs porą angliškų sakinių man pažiūrėti, aš paspaudžiau telefoną patikrinti laiką, ir tada dar kartą spustelėjau. Jis tai pamatęs nustėro iš nuostabos. Paprašė manęs leisti tai padaryti jam. Vaikinui 9 metai. Jis spaudinėjo mano užrakto mygtuką kol paveikslėliai pradėjo kartotis, vėliau tai rodė visiems ir net atėjusiai mokytojai. Visi vaikai stebėjosi, tai buvo jų metų atradimas. Kad jūs būtumėte matę jo akis, jo džiaugsmą… Tai suteikė tam vaikui tiek laimės! Po tos dienos aš ėjau namo ir galvojau. Kokie maži dalykai gali teikti laimės, o mes jos dažnai nejaučiame, nes mums tai – kasdienybė. Patys pagalvokite, kiek mes visko turime ir kaip tai vertiname…

Pabaigai norisi pasakyti, jog ši savanorystė pakeitė mano mąstymą, o aš praturtėjau nauja patirtimi. Supratau koks pasaulis kartais yra neteisingas, ypač kai matai tuos vaikus… Linkiu visiems vertinti tai, ką turime, nes yra tokių, kurie neturi nei mažos dalelės!

Susitiksime Lietuvoje! Arnas

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us