Praėjusių metų pabaigoje duris atvėrė nauja gėlių, mielų rankdarbių ir suvenyrų parduotuvė labai taikliu pavadinimu „Garbanės menė“. Jos šeimininkė – Dainora Bakutienė. Pažįstantys Dainorą, išgirdę parduotuvės pavadinimą juokavo, kad taiklesnio pavadino šiai parduotuvėlei ir nesugalvosi.
Sprendimas palikti, kaip daugelis įsivaizduoja, patogų darbą savivaldybės administracijoje, didžiąją dalį nustebino. „Per tuos 13 metų savivaldybės administracijoje buvo visko: ir gerų dienų, ir blogų. Tačiau jau senokai širdyje kirbėjo noras turėti savo mažytę, jaukią parduotuvėlę, ir ką nors kurti kiekvieną dieną. Ar rankdarbius ar puokštes, bet ką, kas tik teiktų malonumą sielai. Ne visuomet reikia aukotis dėl pinigų. Aš tikrai nežinau kaip seksis, bet turiu rankas, kojas ir diplomą. Nepavyks, susirasiu kitą darbą. O kada jei ne dabar pabandyti?“- taip optimistiškai apie sprendimą pradėti nuosavą verslą kalba pašnekovė. Ir dar pabrėžia, kad jei myli tai, ką darai ir tuo tiki – turi pasisekti.
Keletas „blic“ klausimų mūsų pašnekovei:
Šeimyninė padėtis: Esu laimingai ištekėjusi 21 metus, 3 vaikų mama;
Pomėgis, hobis: Tai ką dabar darau: gėlės, rankdarbiai ir viskas kas su tuo susiję;
Labiausiai imponuojančios asmenybės: Dizainerė R. Piekautaitė, ji man patinka ir kaip moteris, ir kaip kūrėja;
Gražiausias vaizdas: Kadangi seniai neturėjau atostogų, tai užsimerkus matau jūrą ir saulę;
Paskutinė perskaityta knyga: Jei atvirai, nelabai turiu laiko skaityti, tad paskutinę knygą skaičiau besilaukdama šeimos mažiuko. Ir žinoma ji buvo apie nėštumą, gimdymą, žodžiu apie mamiškus rūpesčius. Ai, tiesa, dar skaičiau „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (kvatoja);
Mėgstamiausia gėlė: Tikrai tokios neturiu, man jos visos gražios. Bet šiuo metu jaučiu didelę meilę gvazdikams. Lietuvaičiai jų nelabai mėgsta, bet man jų spalvos – kažkas tokio… ir kokio grožio puokštes iš jų gali sukurti! Savo klientams aš dažnai jas rekomenduoju, jos ištveria ir ilgas keliones, ir ilgai džiugina savo žiedais.
Maloniausias kvapas: Mano gėlių ir suvenyrų parduotuvės (šypsosi);
Būtinas dienos ritualas: Atvažiavus į darbą ramiai išgerti puodelį kavos, pabūti su savimi ir susiplanuoti darbus.
– Dainora, pakalbėkim apie tokį drąsų tavo sprendimą. Prieš keletą mėnesių pradėjote savo verslą. Manau, nustebusių buvo ne vienas ir ne du. Palikti, kaip daugelis mano „šiltą“ vietą savivaldybės administracijoje ir stačia galva nerti į nuosavą verslą. Kodėl?
– Su šia svajone, turėti savo parduotuvėlę, gyvenau jau seniai. Net patalpų nuomos pasiūla mieste domėdavausi. Matyt gyvenime viskas ateina savo laiku. Visiškai atsitiktinai sužinojau apie šį pastatą. Vilija, patalpų šeimininkė, sena mano pažįstama, tad viską gan greit suderinome. Matyt taip buvo Dievo duota, kad svajonę įgyvendinti teko gan greitai. Lapkričio pradžioje išėjau iš darbo savivaldybės administracijoje ir pradėjau įsirenginėti patalpas. Spintą, baldus pati su draugių pagalba dažiau. Žodžiu kūriausi ir kūriau, kad būtų jauku ir skoninga. Man čia pačiai labai patinka ir noriu, kad klientas atėjęs pajustų meilę, šilumą ir jaukumą. O ir užsukus nebūtina kažką pirkti. Kartais žmonės nori pasidairyti, apsižiūrėti. Laukiu visų. Beje daug mane pažįstančių klientų atėjusių klausia, ar nesigailiu? Na, žinokite, tikrai ne. Pinigus reikia uždirbti dirbant, o darbo aš nebijau.
– O kaip reagavo jūsų šeima? Ar pritarė, ar kaip tik bandė atkalbėti, nes savas verslas reikalauja daug laiko ir pastangų.
– Neturėjo kur dingti (juokiasi). Aš paklausiau, ar norite, kad būčiau laiminga? Išties buvau pavargusi nuo eilę metų besitęsiančios darbinės rutinos. Iš motinystės atostogų į darbą teko grįžti anksčiau nei planavau. Vėl pasitvirtino auksinė taisyklė, niekada nesakyk niekada. Ir matyt atėjo metas, kai reikėjo imtis veiksmų ir viską keisti. Beje, labiausiai bijojau mamos reakcijos (šypsosi). Bet kai viską papasakojau, ji mane palaikė. Ir dabar mama mano pagalbininkė numeris vienas. Ir valgyti padaro, ir susergančiu mažiuku pabūna. Daug padeda vyro tėvai. Žodžiu visai mano šeimai tenka susitaikyti, kad esu užsispyrusi ir siekianti savų tikslų, aš gi Ožiaragis.
– Kuo skiriasi darbas sau ir sakykim darbas biudžetinėje įstaigoje?
– Na daug kuo (juokiasi). Kažkada, kai dirbau parduotuvėje „Jonė“, buvau labai pasiilgusi aštuonių valandų darbo, savaitgalių, švenčių. Tuo metu buvau pradėjusi studijuoti, tad išeiginės dienos, atostogos būdavo paskirtos studijoms. Norėjau ramesnio gyvenimo tempo. Tada įsidarbinau savivaldybės administracijoje. O dabar vėl metas spartesniam tempui, ir ilgoms darbo valandoms, ir stresui. Matyt jau buvau to pasiilgusi. Aš labai daug savęs įdedu į kiekvieną smulkmeną, man svarbu, kad įsigyta puokštė, ar pagamintas suvenyras žmogui patiktų, kad jis džiaugtųsi. Ir nieko nėra maloniau už kliento padėką. Tai man suteikia sparnus ir paskatina eiti į priekį.
– Dainora, esate labai kūrybingas ir meniškas žmogus. Tai išlavintas pomėgis? Ar atėjęs iš giminės?
– Ko gero, kad gimiau su ta gyslele. Mano mama nesidomi jokiais rankdarbiais. Šiek tiek kūrybinio polėkio turėjo močiutė, dar šiandien pamenu, kaip ji mums karnavalui rūbelius siūdavo. Sesė mano visiška mano priešingybė. O aš nuo mažumės turėjau pašaukimą grožiui. Dirbdama „Jonės“ parduotuvėje domėjausi viskuo. Kaip tą padaryti, kaip aną, kaip čia gražiau, su kuo gražiau. Ir dabar turiu be proto daug svajonių. Noriu į vienus kursus, į kitus. Svajoju dar daug ko išmokti.
– O kaip jūs manote, kokia tokio verslo sėkmės formulė?
– Meilė. Darbas. Ir didžiulis noras kurti.
Ir pabaigai. Kalbant su „Garbanės menė“ šeimininke teko nugirsti kelis jos pokalbius su vyriškos giminės klientais. Tikriausiai sutiksite, vyrai gėlių ir suvenyrų parduotuvėse jaučiasi nejaukiai. Na, truputį primena drambliukus stiklo prekių parduotuvėje. Bet tie du pokalbiai geriausiai apibudina šios parduotuvėlės koncepciją.
Vienas klientas tik įėjęs iš kart paklausė: „Čia pas tave tos meniškos nesąmonės parduodamos?“. O kitas prasitarė, kad jį atsiuntė žmona sakydama, kad čia ras ir gražių, ir nebrangių, ir meniškų smulkmenų.
