Raseinių naujienų portalas

Kultūra

Atmintis gyva, nes liudija

Dar 1977 m. Pagausančio kaimo laukuose rymojo vienintelis senas ąžuolas, ženklinęs čia buvusią Savickių sodybvietę. Melioratoriai išrovė medžius, namus sulygino su žeme. 1978 m. pavasarį ir tas ąžuolas, jau nugenėtas, gulėjo arimuose. Traktoriai čia dar išardavo brangių indų šukių, vandentiekio vamzdžių gabalų. Dabar, ko gero, tik akmenis žemė į paviršių išmeta, primindama mums gyvenimo skaudulius.

Sodyba buvo graži. Namai mediniai, erdvūs, dviejų galų. Viename gyveno ir valgydavo samdiniai, o šeimininkų gale buvo trys kambariai. Erdvi, šviesi svetainė su stiklinėm gonkelėm prie įėjimo, nedidelis miegamasis ir valgomasis kambarys. Virtuvėje didelis pečius, virimui gyvuliams ir žmonėms pritaikytas. Prie namo – gėlynas, sodas. Jo pakraščiuose augo ąžuolai. Sodybos vietoje dabar net paukščiui nėra kur nutūpti… Pasodinti ąžuolą, pastatyti paminklinį akmenį su kukliu užrašu gal nebūtų didelė prabanga pagerbiant rašytojo ir diplomato atminimą. Būtų puiku pritvirtinti atminimo lentą prie namo Pietų Prancūzijoje, kur gyveno ir kūrė rašytojas ir buvęs garsus diplomatas. Bet tai priklauso ne tik nuo mūsų norų.

       Rašytojas grįžta ne tik savo kūryba. 2010 m. Lietuvoje buvo minimos 120-osios Jurgio Savickio gimimo metinės. Ta proga Vilniuje, Augustino Savicko paveikslų galerijoje, buvo surengta paroda ir parodytas filmas „Jurgis Savickis ir Prancūzija“ – iš J. Savickio bičiulio, buvusio pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjo Antano Liutkaus asmeninio archyvo surinkti dokumentiniai kadrai, komentuojami jo sūnaus Perkūno, J. Savickio krikštasūnio (filmą galima pamatyti internete). Pietų Prancūzijos lietuvių bendruomenės veikėjas Perkūnas Liutkus į Lietuvą parvežė didelį tėvo archyvą. Lietuvos diplomatijos istorijai svarbi archyvo dalis – A. Liutkaus dokumentai, laiškai, nuotraukos – perduota Užsienio reikalų ministerijai, kita archyvo dalis – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

2012 m. Lietuvos Respublikos Seime iškilmingai paminėtos 60-osios J. Savickio mirties metinės, o Pietų Prancūzijoje, Rokbriuno Cap Marteno kapinėse lapkričio 17 d. ta proga atidengtas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos parama atnaujintas rašytojo antkapis.

        Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė Jurgį Savickį vadina didžiuoju europiečiu, kuriame „nuostabiai derėjo rašytojo talentas ir žavinga asmenybė – ypač spalvingi ir itin nebūdingi Lietuvai. Sunku net patikėti, jog tai lietuvis kaimietis. Atsiminimuose apie J. Savickį esama tiek pat grožio, kiek ir jo paties prozoje. <…> Nežinau kitos tokios asmenybės, apie kurią būtų galima papasakoti tiek gražaus ir nekasdieniško.“

        „Per daug jis išauklėtas, per daug jisai kultūringas, kad galėtų neigiamuosius reiškinius smerkti, – kad galėtų entuziazmu užsidegti, – rašė Balys Sruoga. – Susijaudinimas, rūstybė, neapykanta, entuziazmas, ekstazė – stačiokiškos dvasios privalumai.“ Ir dar: „Visiems lygiai malonus, visiems lygiai švelnus, visaid lygiai  mandagus, besidominantis, tarytum jam niekas pasaulyje esmėje ir nerūpėtų – tarytum jis niekuo nesirgtų. Kartais tik nuriedėjusi šypsena su jaukia išlepinto puošnumo laukujai bejausme sandora. Ir dažnai net tos šypsenos nesuprasi: ar tai džiaugsmas, ar – liūdesys, ar – ironija.“

       Anot Viktorijos Daujotytės, Jurgis Savickis – „pirmasis lietuvių rašytojas – laisvas europietis, kūręs ne iš moralinių ir patriotinių įsipareigojimų, o iš talento laisvės, skaitinusios ne tik gyvenimo keliu kitaip eiti, bet ir rašyti kitaip“.

Janinos Žėkaitės pastebėjimas: „Kūryba, reikalaujanti ypatingų pastangų, kad atsivertų gelmė, o ne tariamas realistinis bejėgiškumas.“ J. Savickio prozos skaitymas – nėra lengvas užsiėmimas.

       Donatas Sauka atkreipia dėmesį: „Gražių žodžių skraiste jo nesuvystysi. Erudicija nepasididžiuosi, su pagarba nenusilenkęs jo įgimtai, gražiai išlavintai inteligencijai.“

        Rašytojo jaunystės svajonės pildėsi ir išsipildė. Paskutiniais gyvenimo metais tarsi atgailavo už praeitį. Bet jis išliko savikritiškas, kiekvieną žodį ėmė giliai į širdį. Kasdienybėje vaidino linksmuolį, rodėsi visuomenėje, kaip pats sakė, „krakmolintais marškiniais“. Džiaugėsi tuo, ką turi, o ne tuo, ką norėtų turėti. Miražinės laimės siekėjus išjuokė, ironija dangstėsi nuo atviro moralizavimo.

       Rašytojas gynė menininko teisę individualiai spręsti, ką ir kaip jam vaizduoti. Menas neturi verstis pamokymais, nes ir žmogus, ir gyvenimas yra paslaptis. Rašytojas pripažino, jog vienintelės meno paskirtis – tarnauti tiesai, gėriui, grožiui. Tai gelbėjo rašytoją nuo juodos nevilties, apėmusios ne vieną modernistą.

      J. Savickis tikėjo, kad žmogus gali išlikti žmogumi šiame pražūtingame ir gaivališkame pasaulyje. Gali išlikti, jeigu jaučia gamtą, sugeba mylėti ir kentėti, ilgisi kitų artumo. Kad ir kaip būtų žmogus sutrikęs, suskilęs, susidvejinęs ar užsisklendęs pojūčių, nuotaikų kiaute, jis nesuyra, nenužmogėja, nori apčiuopti savo buvimo žemėje prasmę. J. Savickį į kūrybą atvedė jaunatviškas maksimalizmas: jautėsi keistuolis tarp sau lygių. Toks ir liko iki gyvenimo pabaigos.

2020 m. gegužės 4 d. sukanka 130 metų, kai Pagausančio dvarelyje gimė rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas, biografinės apybraižos apie Jurgį Savickį autorius (2019)

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us