Išmintingieji sako, kad reikia valgyti daugiau kartų, bet po mažiau, kiti pataria daryti 12-16 valandų nevalgymo pertrauką, treti atsisako riebalų, o vienas, kurį, kaip nuluptą, pažįstų, per mėnesį numetė 12 kg valgydamas riebalus ir mėsą. Šioje vietoje taktiškai susivaldysiu ir išsirėksiu tyliai į pagalvę, kad mano pastangos „sukūsti be riebalų” ir valgyti tik „salotas”, nuėjo šuniui ant uodegos. Ir man ant pilvo. Nuėjo. Ir ant šlaunų ir apskritai. Jaučiuosi apskrita, kaip ir pridera, mamos žodžiais tariant, mano amžiaus moteriai.
Blemba…
Su valgymu-nevalgymu ir maisto peripetijomis turėjau reikalų visą ligšiolinį gyvenimą 🙂
Viskas prasidėjo dar 1993 metais, kai mano 16-metės „gyvenimo meilė” parašė gal 11 lapų laišką apie Visatą ir tai, kad jei ne mano svoris ir kiti „kosminiai parametrai”, praktiškai būčiau ideali. Ryšium su tuo, kad tokia nebuvau, jis mane metė. Po dviejų savaičių draugystės 😀
Panašiu metu pamenu, kad eidavau į kaimo vaistinę pirkti virškinimą gerinančių tablečių, nes kažkur kažkaip apie jas sužinojau. Kol vaistininkė nepaskundė mamai.
Dar atsimenu, kaip man pačiai buvo svarbu įrodyti, kad šaltibarščiai yra sveikas maistas ir jų galiu valgyti daug. Kol sprogsiu 😀 Apie šaltibarščių naudą konsultavausi su miestelio ambulatorijos mieliausia felčere ir mūsų kaimyne Dalia. Ji su mano paaugliška filosofija sutiko, kad šaltibarščiai yra daržovės ir sveikas maistas.
(O kaip dėl 22 val. bulvių košės su placpirgiais ir po butelį kefyro ant galvos? 🙂 )
Be svorio ir apskritai kūno proporcijų žemiau galvos, turėjau ilgalaikį neišspręstą reikalą su ta pačia galva. Tiksliau veidu. O dar tiksliau-strazdanomis.
Ir štai čia, iš kažkokio žurnalo (nes tuo metu interneto nebuvo, kompo nepažinojau, o ir absoliučiai durna buvau su X, Y ir kitais Basic’ais), išlindo nuostabiausias receptas nuo strazdanų, iš trintų agurkų ir šnapso!
Sutarkavau, sutryniau šviežią agurką. Įpyliau kiek recepte nurodyta šnapso ar samagono iš tėvų „larioko” ir visa tą stebuklą reikėjo 14 dienų laikyti tamsioje vietoje.
Po savo lova! Vardan to, kad turėčiau baltą, skaisčią, be strazdanų veido odą, išlaukiau 14 dienų! Ir lemiamą džiaugsmo dieną, pasiėmusi vatos gumulėlį, ištraukiau bliūdelį su… O DIEVE, KOKIOS SMARVĖS SUPELIJUSIA TRUČYZNA, drąsiai ir ryžtingai suvilgiau vatą į tą… @#^%$@ ir patepiau savo saulės nubučiuotas veido vietas.
Nepadėjo.
Mama dar paguodė, kad kai bus 21 mietai, jos savaime išnyks.
LABADIENA! Dar neišnyko!
Ir kova vis dar tęsiasi. Su savimi, savo kūnu, svoriu, o svarbiausia-savęs priėmimu. Sau pačiai. Ne kitiems. Kitiems niekada neįtiksi. Jei esi per didelis-prikiš tai, jei esi per plonas-dar labiau. Nes ne tau, o tam kitam nesmagu šalia tavęs, sveiko, liekno ir energingo.
Kažkada perskaičiau vieną Budistų vienuolio mintį: „Kad tau atleidžiama, kai tu darai nežinodamas. Bet kai tu žinai, o vis vien darai, va tada jau negerai”
Gal todėl savo emocines, tas pačias valgymo ir savęs nepriežiūros nuodėmes sunkiau sau atleisti?
Nes tu žinai, kaip reiktų..
Bet taip nedarai.
Vaivorykštinis upėtakis su perliniu kuskusu ir grietinėlės-vyno padažu
Kartais paleidi rodos paprastą mintį į dangų arba internetą ir žiū-ta mintis virsta realybe! Taip man buvo su mintimi, iš kur gavus šviežios žuvies, kai Vilnius ar Kaunas nėra Raseiniai ir čia jos, greičiausiai, niekas neatveš . Ir tada, belankant mamą ir valgant keptas bulves su silke, atsidarė smegenų zonoje atminties čakra, kartu su vaizdiniu matytu Fb platybėse, kad „Betygaloje auginami upėtakiai”! Valio!
Staigiai į batus ir į svečius pas p.Joną B., kuris sužvejojo savam prūde 3 nemažus upėtakius 🙂 Sakė, gal dar iki Kalėdų užteks.
Vaikystėje įgyta žvejojimo ir žuvies tvarkymo patirtis pas dieduką Andrių, pravertė ir šį kartą. Beliko tik pridėti kažką savo ir sudėti į naują vandens spalvos lėkštę iš #Izora :
-Upėtakio gabalėliai pabarstyti druska, pipirais, dž.peletrūnais, apšlakstyti citrinos sultimis ir, kartu su svogūnais, iškepė kepimo rankovėje, orkaitėje;
-garnyrui-perlinis kuskusas;
-grietinėlės ir baltojo vyno padažas su peletrūnais:
(Smulkintus svogūnus lėtai kepti svieste, kol pasidarys skaidrūs. Įberti žiupsnį druskos, pipirų, suberti smulkintą peletrūną. Tuomet įpilti apie 50-100 ml balto sauso vyno ir dar porą min lėtai pavirti. Galiausiai supilti grietinėlę. Paragauti, ar ko netrūksta. Pirma vynas, po to grietinėlė! Nes sutrauks..)
-prie šio, švelnios tekstūros patiekalo, puikiai tiko šv. kopūstų salotos su obuoliais ir granatais.
Kreminė kalafioro sriuba su pabarstukais ir čederio sūriu
Sriubai reikės:
-nusipirkti gražią žiedinio kopūsto galvą (aš pirkau turgelyje, iš to linksmo, daržovių dėdės Česlovo 😉 );
-didelio svogūno;
-skiltelės česnako;
-1 bulvės
-daržovių sultinio;
-kumino
-anakardžių ar kitų riešutų;
-saulėgražų
-šviežių krapų (irgi pas dėdę gavau. Vis pamirštu vardo ar pavardės paklausti);
-grietinėlės
-saujos tarkuoto švelnaus čederio sūrio.
Supjaustyti svogūną ir pakepinti aliejuje ar svieste. Kai suminkštės, sudėti česnaką ir kumino sėklas (kepdamos sėklos skleidžia intensyvesnį aromatą). Berti viską į puodą, sudėti nuplautus, smulkintus kalafioro žiedynus, supjaustytą bulvę ir užpilti 2 l karštu vandeniu/daržovių sultiniu. Įberti druskos, pipirų. Keletą žiedynų pasilikti sriubos užviršavimui.
Atidėtus kelis smulkius žiedynėlius 1-2 min. pakepinti atskirai svieste ar aliejuje kartu su sėklomis ir smulkintais riešutais. Pabarstyti žiupsneliu druskos, mėgstamų žolelių mišiniu.
Kai puode verdančios daržovės suminkštės, įpilti apie 100 ml grietinėlės ir sutrinti viską į vienalytę masę. Jei per tiršta, įpilti dar vandens. Jei skonis per švelnus, galima dar pagardinti keliais lašais žaliosios citrinos sulčių. Suberti krapus.
Pilti sriubą į lėkštę, ant viršaus sudėti pakepintų kopūsto žiedynų/riešutų/sėklų pabarstukus ir šaukštą tarkuoto čederio sūrio.
Skanaus!
