Kokia bebūtų turtinga lietuvių kalba, bet sugalvoti pavadinimą patiekalui yra nemažas iššūkis. Ypač, jei tą patiekalą ar valgį sugalvoju pati.
Vyras sako: „Aaa, kugelis!”
„Nu koks čia tau kugelis!”-atšaunu. „Čia yra…mmm eee.. „
„Plokštainis?”
„Tebūnie plokštainis…sakykim“.
Nes jei jūsų kas paklaustų, ar nori kugelio ar plokštainio, jūs pagalvotumėte viena. O gavę patiekalą lėkštėje, gal net pasipiktintumėte arba atvirkščiai, sakytumėte, kad užsisakiau kugelį, bet atnešė tokį nu ne kaip kugelį, panašų, bet ne iš bulvių. Na kaip ir iš bulvių, bet žinai, tų, oranžinių, saldžiųjų…
„O kas šiandien pietums?“
„Apkepas.“
„O uogienės turim?“
„Kam tau uogienė su brokoliais?! Padažą pagaminau. Bet jei nenori, tai kečupo yra (…neišlavintų skonių liaudis…)“.
Jei ir turi patiekalas konkretų, visiems žinomą pavadinimą, kaip pvz. Kijevo kotletas, dėl išvaizdos niekas nesuabejotų, kaip jis atrodo. Bet jei paskutiniu metu tokį valgė ir nepatiko, greičiausiai, ir vėliau tokio valgio atsisakys. Žinios iš patirties.
Čia panašiai, kaip ir su alyvuogėmis:
„Aš nemėgstu alyvuogių. Fui. Atsiduoda vaistais ar kažkuo.“
„O kelių rūšių alyvuoges ragavai? Juodas, žalias, su kauliukais, be, kalamata, graikiškas, ispaniškas, marinuotas, sveriamas, stiklainėlyje ar skardinėje?“
„Vieną kartą paragavau, nepatiko, daugiau neimsiu“.
Painiava kažkokia su pavadinimais ir išankstiniu įsivaizdavimu!
Tad šį kartą, pasiūlysiu jums du apkepus ir „Meškos šūdą”. Taip taip. Pavadinimas teisingas. Nes mano šeimoje nuo pat vaikystės, šitas dalykas vadinosi būtent taip ir po šiai dienai – ne kitaip (gali būti, kad mano vyras kokioj kepyklėlėje yra paprašęs ne „Tinginio“, o „Meškos šūdo“, bet to niekada nepripažintų.
Žodžiu, kažkada vaikystėje, Betygaloj, kai tėvai baliavojo lauke „ant kelmo“, mama mums su sese pasiūlė eiti ir susirasti „meškos šūdo“…
Apieškojom mudvi su sese visus kiemo gėlynus, atsargiai su šakaliu lapus, žoles iškilojom, net neįtardamos, kad tas š…. valgomas daiktas. Kol galiausiai pasidavėme ieškodamos ir mama paprotino, kad jis guli virtuvėje (!). O gal ir pati atnešė, papjaustytą riekelėmis lėkštėje.
Bet šiandien mes su vaikais pasidarome truputį kitokį „Meškos šūdą“.
Vietoje sviesto ir saldinto sutirštinto pieno, naudojame juodą šokoladą ir kokoso pieną/grietinėlę
2 pakelius sulaužytų, susmulkintų sausainių užpilti tirpintu šokoladu ir ½ skardinės kokoso pieno.
Viską išmaišyti, kad gražiai pasiskirstytų, taptų lipni masė, suvynioti kaip…hm dešrą į maistinę plėvelę ir palikti šaldytuve, kol sustings. Šokoladuotą indą atiduoti išlaižyti savanorių būriui.
Keturių produktų apkepas
(su šiek tiek papildomų „pėdsakų” formai ir skoniui suteikti)
***
Ingredientai:
Virtos sorų kruopos (du puodeliai)
Virti miško grybai arba švieži, pjaustyti pievagrybiai (puodelis)
1/2 brokolio žiedynų
1/2 paprikos
1 svogūnas
2-3 kiaušiniai
2-3 šaukštai tarkuoto kietojo sūrio
Druska, pipirai, kmynai ir mėgstamos žolelės.
Kepti 200 laipsnių orkaitėje apie pusvalandį. Ant viršaus galima apibarstyti sėklų mišiniu, uždėti kelis gabaliukus sviesto. Padažui: sviestas/grietinėlė, 2 a.š. grūdėtų garstyčių, druska.
Kokosinis varškės apkepas
0,5 kg varškės
3 kiaušiniai;
100-180 g. kokoso drožlių (pakelis);
Apie 100 ml jogurto (aš naudoju saldintą, pvz. su persikais ar natūralų. Svarbu ne mėlynių, nes spalva bus neprognozuojama;
1/2 a.š. sodos arba kepimo miltelių;
2 a.š. vanilinio cukraus (dėl aromato. Nes prie apkepo, greičiausiai, vis tiek bus uogos, jogurtas, sirupas, vaisiai ar močiutės uogienė).
Varškę, kiaušinius, vanilinį cukrų išsukti iki vientisos masės. Nelygu ar mėgstate rupesnę varškę ar tą, kad jos „nesimatytų“. Aš pamaišau ir rupią ir minkštą, 9 proc. iš mažų pakelių. Atskirai į jogurto puodelį nugesinkite pusę šaukštelio sodos ir supilkite į varškės masę. Galiausiai suberkite kokoso drožles. Visa masė turėtų būti tirštos grietinės konsistencijos. Kepti 180-200 laipsnių orkaitėje apie 40 min., nors laikas priklauso ir nuo pasirinktos kepimo formos.
Tiems, kas nerimauja, kad apkepas neišeina storas ar purus, galiu nuraminti. Visų pirma, apkepas tai ne pyragas, kuriam privalu būti „tobulu“. Visų antra, kaskart gaunasi vienaip ar kitaip; gal buvo per skysta tešla, o jei storas ir pilnas, lyg ir per sausas. Kartais, vietoje kokoso, dedu itin smulkias kukurūzų kruopas Polenta, o jos kepant pučiasi ir viską gražiai apjungia. Bet juk ne išvaizda svarbiausia, o skonis!
