Nežinomo autoriaus tekstas, mums padėsiantis suprasti, kaip gyveno žmonės tomis neramiomis dienomis.
2021 m. rugsėjo 14 diena
Apsisprendžiau. Nuėjau darbe pas viršininką, palaukiau, kol jis bus ne vienas kabinete ir jam ant stalo padėjau Galimybių pasą. Negaliu sakyti, kad nesijaudinau. Viršininkas apžiūrėjo ir net pauostė. Kadangi nežinojo mano pavardės, praslydau. Žinios pasklido greitai. Bendradarbiai prieidavo, sveikindavo. Po pietų atėjo vadybininkas, sakė kviečia viršininkas. Nutirpau. Viršininkas su vadybininku sakė, kad rado paskutinį nepasiskiepijusį įmonėje ir prašė įsikišti, pakalbėti su juo. Atvedė kolegą, įjungė Valatkos laidą, kumštelėjo man, aš citavau Makaraitytę, ėmiau remtis moksliniais argumentais, pradedant Niutonu, baigiant Lietuvos kosminės agentūros pasiekimais. Paleidom pagalvoti.
Jaučiausi gerai, išsikviečiau taksi norėdamas pasitikrinti, šį kartą vežė. Laiptinėje kaimynas padavė ranką, elektra buvo įjungta. Įsitikinau, kad Galimybių pasas veikia net plačiau, negu pasakojo. Nuėjau prie parduotuvės. Apsauga buvo ginkluota, su racijomis, eiti vidun nesiryžau. Prie parduotuvės buvo pastatytas stalelis. Mergina pardavinėjo avietes ir skiepijo „Astrazeneka“, norinčius patekti į prekybos centrą. Susidarė dvi eilės – viena pirkti aviečių, kita – pasiskiepyti. Mergina aptarnavo paeiliui. Kažkoks vaikas šaukė: “Mama, prašau tavęs skiepykis, aš noriu ledų“. Ji tylėdama nusivedė vaiką. Kokių vis dėlto žiaurių moterų yra. Galimybių pasą eidamas miegoti pasidėjau po galva.
