Raseinių naujienų portalas

KitaNuomonės

Mokykla, kur negalia tampa galia – ko nemato visuomenė ir politikai?

„Kitiems tai yra nesuprantama. Tai reikia patirti“, – sako neįgalų 13 metų sūnų Mantą auginanti mama. Šiandien apie fizinę bei protinę negalią turinčius vaikus kalbama yra atviriau, tačiau tai neretai vis dar lydi įsišaknijusių stereotipų šešėlis. „Tokie vaikai vis dar kaip keistuoliai, į kuriuos gatvėje atsigręžia pasižiūrėti“, – sako Manto mama.

Kiekvienas tėvas savo vaikui nori visa ko geriausio. Vienas svarbiausių dalykų – tinkamas ugdymas. Susidūrus su atžalos negalia, tai tampa itin opiu ir jautriu klausimu. Blaškančios abejonės, į kurią mokyklą leisti vaiką – bendrojo ar specialiojo ugdymo – aplinkinių spaudimas bei klijuojama „tavo vaikas kitoks“ etiketė, yra nemenkas iššūkis. Minėtasis trylikametis Mantas, kartu su dar 52 vaikais, lanko Raseinių specialiąją mokyklą. Jos direktorė Sandra Maslauskienė pabrėžia, kad tėvai turi teisėtą lūkestį, o vaikas teisę ugdytis kartu su bendraamžiais pasirinktoje bendrojo ugdymo įstaigoje, tačiau tas pasirinkimas ne visais atvejais yra tinkamas: „Iš asmeninės patirties žinau, kad susidūrus su vaiko negalia, mintyse ir širdyje verda tikras jausmų kokteilis. Nuo pykčio, gėdos, kaltės, blaškymosi, nevilties, nerimo iki begalinės meilės, šilumos. Tėvai turėtų leisti vaikui augti savo tempais saugioje ir palaikančioje aplinkoje. Neprojektuoti to, ko mes – tėvai norime, bandydami vaiką sutalpinti „normalumo“ rėmuose“, – sako ji.

Šiemet Raseinių specialioji mokykla švenčia 55 metų jubiliejų, tačiau šventišką nuotaiką temdo nerimas dėl ateities. Įgyvendinant Europos Sąjungos rekomendacijas įtraukiojo ugdymo srityje, žemėlapyje gali nelikti vietos specialiosioms mokykloms, tačiau S. Maslauskienė tikisi, kad politikai atsižvelgs į neįgalių mokinių interesus bei paisys jų tėvų ir artimųjų nuomonės priimant sprendimus. Kalbinti Raseinių specialiojoje mokykloje besimokančių vaikų tėvai vieningai sutinka, kad tokios ugdymo įstaigos yra reikalingos ir būtinos. Čia kiekvienas mokinys yra vertinamas ir gerbiamas toks, koks yra. Direktorės pavaduotoja ugdymui Romutė Paulauskienė sako, kad ypatingas dėmesys yra skiriamas mokinių savijautai ir akiračio plėtimui: „Naudojami netradiciniai metodai, ieškoma naujų ugdymo formų, procesas organizuojamas netradicinėse erdvėse, stebima kiekvieno mokinio ūgtis, aktyviai naudojami patyriminio ugdymo elementai“. Tėvams gera žinoti, kad specialiojoje mokykloje yra natūraliai priimama ir suprantama, jog vaikas gali būti neprognozuojamas, kad gali kilti pykčio, netinkamo elgesio priepuoliai, kad tam tikri dalykai yra nevaldomi. „Čia vaikas yra ugdomas pagal savo galimybes bei gauna reikiamą dėmesį ir pagalbą. Tėvai baiminasi, kad reorganizavus specialiųjų mokyklų tinklą, daliai tektų rinktis vaikų ugdymą namuose, o tai sukeltų daug psichologinių, socialinių ir finansinių problemų šeimai“, – sako S. Maslauskienė.

Anot mokyklos direktorės, pastebima, kad dalis tėvų specialiąją mokyklą „atranda“ šiek tiek per vėlai, kai negalią turintys vaikai mokyklos duris atveria jau praėjus sensityviausiam ugdymo laikui – 5-9 klasėje. Bet net ir tokiais atvejais pedagogai bei mokinių tėvai greitai pastebi teigiamus pokyčius: pagerėja vaikų psichoemocinė būkle, elgesys. Vaikai atranda saugią aplinką be patyčių, naujus draugus ir realizuoja save įvairiose veiklose. „Gal visuomenei šiek tiek stigmatizuojantis, ypač tėvams, yra pats mokyklos pavadinimas. Šį pokytį esame numatę artimoje ateityje. Tačiau pavadinimo baimė nublanksta, kai tėvai iš vidaus pamato mokyklos „turinį“. Liūdna, kai vis dar tenka net ir iš rajono politikų išgirsti vartojant terminus „pagalbinė“, „internatinė“. Tai jau 30 metų nebevartojami terminai. Tikėkimės, kad tai tik netinkamai parinkti žodžiai, neatspindintys tikrojo požiūrio į negalią“, – teigia S. Maslauskienė.

Raseinių specialiosios mokyklos direktorė palankiai vertina įtraukiojo ugdymo idėją, tačiau pabrėžia, kad tokios sistemos įgyvendinimui dar gerokai trūksta ne tik reikiamų specialistų bei bendrojo ugdymo įstaigų pritaikymo infrastruktūriškai, tačiau ir suvokimo apie tai vertybiniu požiūriu. „Matau ryškią ir pozityvią negalės priėmimo visuomenėje slinktį. Ypač vaikai greitai ir atvirai priima įvairovę. Tačiau negalima mechaniškai perkelti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų į dideles bendrojo ugdymo įstaigų klases ir tai pavadinti įtrauktimi. Jei pokyčius fiziniame lygmenyje, pritaikant aplinką, galima įgyvendinti greičiau, tai visuomenės nuostatos lygmuo kinta ne taip greitai“ – pabrėžia S. Maslauskienė. Anot mokyklos direktorės, pastaraisiais metais specialiojo ugdymo įstaigas lanko tie vaikai, kurie dėl savo ypatumų negali to daryti bendrojo ugdymo mokyklose. Tačiau tie, kurie gali, tai ir daro sėkmingai jau šiuo metu. „Įtraukusis ugdymas pasiteisins, bet tam reikia laiko. Jau nemažai yra padaryta. Čia labai svarbi politinė valia. Tačiau ji neturėtų būti naudojama „optimizuojant“ mokyklų tinklą ir uždarant specialiąsias mokyklas. Įtraukimas gali ir turi vykti aktyvinant, pavyzdžiui, projektines ir kitų formų veiklas, bendradarbiaujant įvairioms mokykloms, organizacijoms. Visuomenė matydama negalią turinčius žmones įvairiose aplinkose keisis ir pati“, – teigia S. Maslauskienė.

R. Paulauskienė taip pat pabrėžia, kad specialioji mokykla yra atvira visuomenei: „Visi vaikai, nežiūrint į negalią, gali išeiti į sceną dainuoti, šokti, vaidinti. Jau daugelį metų mokyklos bendruomenė palaiko glaudžius ryšius su Prezidento Jono Žemaičio gimnazija, Raseinių Šaltinio progimnazija, Raseinių Viktoro Petkaus progimnazija įgyvendindama įvairius projektus, organizuodama bendrus renginius, kur mokiniai su negalia patiria bendravimo džiaugsmą. Pagal galimybes mūsų mokiniai dalyvauja tiek rajono, tiek respublikiniuose konkursuose, parodose, konferencijose“.

Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas mokyklos bendruomenės tvirtumas ir maža darbuotojų kaita. „Ne kiekvienas gali dirbti su negalią turinčiais mokiniais. Darbas reikalauja pamilti vaikus tokius, kokie jie yra, pažinti juos, ypač rūpestingai pasirengti ugdomajai veiklai, kad ji būtų įdomi ir suprantama“, – pabrėžia R. Paulauskienė. Mokyklos direktorė S. Maslauskienė sako, kad nėra nė vieno pedagogo į mokyklos bendruomenę atėjusio netyčia: „Tai tikri savo srities profesionalai, turintys stiprų pašaukimą ir tvirtą vertybinį pagrindą. Kiekvienoje situacijoje mato žmogų ir būdus, kaip apeiti negalią įgalinant aplinką“,  – sako ji.

Mokyklos bendruomenė į ateitį žiūri su pozityvu ir tikisi tiek visuomenės, tiek politikų palaikymo. Planuose numatyta ir naujovių – siekiama atidaryti priešmokyklinio ugdymo grupę negalią turintiems vaikams. Bendrojo ugdymo įstaigos tokio amžiaus sunkią negalią turinčių vaikų priimti negali dėl sveikatos ypatumų: „Jiems reikalinga speciali priežiūra ir pritaikyta aplinka. Tėvai nori sugrįžti ir į darbo rinką, galų gale nors šiek tiek atsikvėpti nuo nelengvos kasdienybės. Turime viltį, kad visiems prisidedant prie gerovės valstybės siekių įgyvendinimo, su politikų palaikymu, tokia mažųjų ypatingųjų herojų grupė atsiras mokykloje“, – sako mokyklos direktorė.

Viena ilgiausiai šioje įstaigoje dirbančių specialisčių, daug metų mokyklai ir jos bendruomenei atidavusi R. Paulauskienė tiki šviesia mokyklos ateitimi: „Drąsos ir stiprybės toliau žengiant ieškojimų ir atradimų keliu. Linkiu išlikti ir būti laimingais, jaučiant buvimo šioje žemėje prasmę“. Gražaus jubiliejaus proga šioje mokykloje besimokančių vaikų tėvai linki, kad mokykla atlaikytų visas negandas, išliktų ir tik stiprėtų. „Galimybė saugiai ugdytis įgalinančioje aplinkoje, gaunant visą reikiamą pagalbą – tai privilegija. Mūsų mokykla yra patikimas ir profesionalus bendrakeleivis negalią turinčių vaikų asmeninio augimo kelyje. Drąsinu tėvus gyventi gyvenimą pilna širdimi ir didžiuotis savo vaikais. Kiekvienas ateiname su ypatinga misija“, – sako Raseinių specialiosios mokyklos direktorė S. Maslauskienė.

Teksto autorė Diana Valantinaitė

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us