Ariogaloje, Vytauto gatvėje, pasislėpęs po liepomis rymo Bernardo Bučo sukurtas „Melioratorius“. Impozantiška skulptūra iš praeito amžiaus liudija vieną sėkmingiausių Ariogalos miesto istorijos periodų. Deja, šiandien dažnas nežino ką tiksliai vaizduoja skulptūra? Jaunajai kartai sunkiai sektųsi atsakyti ką reiškia melioracija? Kita vertus, vienas sėkmingiausių Ariogalos miesto vystymosi periodų yra sovietinės santvarkos rezultatas, o šiandien dažnam tai kelia neigiamas emocijas, ypač dabar, Ukrainos ir Rusijos karo kontekste. Nepaisant šių dienų aktualijų norisi priminti skaitytojams melioracijos svarbą Ariogalos miestui.
Ariogalos istorija prasideda 1253 m., kuomet karalius Mindaugus duotu raštu užrašė Livonijos ordinui pusę Ariogalos[1]. 2023 m. Ariogala minės 770 metų jubiliejų. Per tiek metų Ariogalos miesto istorijoje būta visko. Nuo karų iki badmečių, nuo gaisrų iki grandiozinių statybų. Visgi, iki mūsų dienų Ariogala išliko kaip XX a. antros pusės statybos miestas. Įdomu, kad minėtame XX a. miestas buvo sugriautas du kartus. Pirmą kartą per I pasaulinį karą. Sakoma, kad karui pasibaigus Ariogaloje liko tik 5 sveiki namai[2]. Tarpukariu buvo rūpintasi Ariogalos atstatymu, miestas buvo perplanuotas, suskirstytas į sklypus, nutiestos ir išgrįstos pagrindinės gatvės, pakloti šaligatviai[3]. Istorija pasikartojo per II pasaulinį karą, kai miestas mūšių metu vėl buvo sugriautas[4].
Dabar matoma Ariogala iš esmės sukurta per keturis XX amžiaus dešimtmečius. Po II pasaulinio karo miestas atrodė niūriai, tiesiog „kilo iš griuvėsių“, iškilo vos keli nauji pastatai. Rimtesni pokyčiai miesto planavime prasidėjo kai Ariogala tapo savarankišku rajono centru (nuo 1950 iki 1962 m. egzistavo atskiras Ariogalos rajonas). Tuo pačiu metu okupacinė valdžia Lietuvoje pradėjo aktyvią kolektyvizaciją, kuri iš esmės pakeitė Lietuvos kraštovaizdį. Nemažą anuometinio Ariogalos rajono teritorijos dalį sudarė pelkėtos vietos, kurias buvo sunku praeiti ar pravažiuoti. Ne vienas Lietuvos rajonas tuo metu susidūrė su šia problema, kurią valdžia ėmėsi spręsti.
Lietuvoje anuomet aktyviai buvo pradėtos kurti mašinų-traktorių stotys (MTS), Ariogalos rajono teritorijoje buvo įkurtos dvi tokios stotys: Betygaloje ir Pernaravoje[5]. Šios dvi stotys aptarnavo Ariogalos rajono teritoriją, padėjo nuimti derlių, išdirbti laukus, tame tarpe vykdė ir melioracijos darbus. 1954 m. buvo numatyta įkurti gerą, su tipiniais pastatais Ariogalos MTS, pirmieji pastatai iškilo 1955 m. Į naujai pastatytą stotį buvo perkelta Pernaravos MTS, galiausiai nuo 1958 m. sausio 1 d. Betygalos ir Pernaravos MTS buvo sujungtos ir gavo Ariogalos MTS pavadinimą, stoties centru tapo Ariogalos miestas[6]. Tais pačiais metais Ariogalos mašinų-traktorių stotis buvo reorganizuota į Ariogalos remonto-technikos stotį (RTS). Ariogalos RTS vykdė technikos remontą, prekiavo atsarginėmis dalimis, degalais ir pan. Ariogalos RTS turėjo nemažai melioracijos technikos, todėl vykdė ir melioracijos darbus. 1960 m. vasario 1 d. įvyko dar vienas pasikeitimas – Ariogalos RTS buvo reorganizuota į Ariogalos melioracijos mašinų stotį (MMS), kurios pagrindine funkcija tapo melioracijos darbai.
Galiausiai 1963 m., po Raseinių ir Ariogalos rajonų sujungimo į vieną buvo sujungtos Raseinių bei Ariogalos MMS, naujoji įmonė pavadinta Raseinių melioracijos statybos valdyba (MSV). Svarbu paminėti faktą, kad dar egzistuojant atskiriems rajonams, 1954 m. birželio 1 d. buvo įkurta Raseinių MSMV (melioracijos statybos montavimo valdyba)[7], kuri pradėjo veikti Norgėluose (apie 2 km nuo Raseinių miesto). Būtent šią datą Ariogalos melioratoriai minėdavo kaip įmonės įkūrimo datą. Verta atkreipti dėmesį, kad 1963 m. sujungus įmones, Ariogalos gamybinė bazė buvo geresnė, todėl Raseinių MSV buvo perkelta į Ariogalą, o Norgėlai liko kaip nedidelis padalinys[8]. Šis faktas iš esmės pakeitė Ariogalos miesto gyvenimą.
Dar 1957 m. rudenį buvo pastatytas pirmasis 6 butų gyvenamasis namas, po metų iškilo kitas 6 butų gyvenamasis namas. Palyginus per gana trumpą laiką, prie Žemaičių plento išaugo nemažas Ariogalos MTS gyvenamasis kvartalas su kontora ir pirmosiomis dirbtuvėmis. Vėliau plečiantis Raseinių MSV buvo pastatyta gelžbetonio konstrukcijų gamykla, sukurtas autoūkis. Ariogaloje buvo pastatytas 236 butų „Melioratorių“ gyvenamasis kvartalas su darželiu, parduotuve ir valgykla, o vėliau pastatytas dar vienas 436 butų „Verdėlupio“ gyvenamasis kvartalas su darželiu ir parduotuve. Taip pat pastatytas naujas administracinis pastatas su 420 vietų koncertų sale. Melioratoriai turėjo savo poilsio bazę prie Kirkšnovės (dab. Švenčių, seminarų ir poilsio centras „Kirkšnovė“), 70 vietų poilsio namus su valgykla Juodkrantėje[9]. Ariogalos miesto plėtra sustojo atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau melioracijos įmonė dar veikė iki 2013 m., kai jai buvo iškelta bankroto byla. Tuo metu ji vadinosi AB „Raseinių melioracija“.
Čia pateikti tik pagrindiniai Ariogalos melioratorių istorijos faktai. Norint parašyti Ariogalos melioracijos istoriją reikėtų ne vieno knygos lapo. Galbūt ateityje atsiras žmogus, kuris imsis šio darbo.
Visgi, pagrindinis straipsnio tikslas yra interviu su Antanu Siudiku, kuris yra neatsiejama Ariogalos melioratorių dalis. 1961 m. jis pradėjo vadovauti tuometinei Ariogalos MMS. Įmonei (pavadinimus keitė 7 kartus) jis vadovavo iki 2009 m. Tai ilgiausiai dirbęs įmonės vadovas Lietuvoje (48 metus ir 1 mėnesį), tai užfiksuota kaip Lietuvos rekordas[10].
Antanas Siudikas savo namuose 2022 m. A. Zmitros nuotr.
Ariogaloje pradėjote dirbti 1961 m. Kokią tuomet radote Ariogalą?
Ariogala buvo labai menkas miestelis, nieko praktiškai nebuvo. Kai panaikino Rajoną visi išvažinėjo ir nieko neliko. Jeigu ne melioratoriai, tai Ariogalos būtų nebuvę. Taip galima drąsiai sakyti. Kai rajonas buvo panaikintas Ariogaloje buvo apie pusantro tūkstančio gyventojų, buvo vidurinė mokykla, buvo keli vienaukščiai mediniai namai, bažnyčia. Kur dabar ligoninė buvo partijos komitetas, Vykdomas komitetas buvo kitoje pusėje, aikštėje ir kampinis namas buvo valdžiai gyventi. Dar kitoj pusėj buvo 4 butų 2 aukštų namas. Ten kur dabar kultūros namai, tai buvo žydų sinagogos likučiai, kai jau statė kultūros namus, tai galutinai likvidavo sinagogą. Gali būti, kad sinagogos pamatų akmenys buvo sunaudoti kultūros namų statybai.
Pradėjus dirbti 1961-62 m. pastatėme 8 butų gyvenamą namą, nes nebuvo kur gyventi. Vėliau pastatėme gelžbetoninių konstrukcijų cechą, o po to pradėjome statyti gyvenamus namus. Tuo metu, nuo 1961 m. iki 1980 m., iškilo visa dabartinė Ariogala. Kontora, gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, autoūkis, naujos mechaninės dirbtuvės, kur visa Lietuva vežė remontuot K700 traktorių variklius, pavarų dėžes, tiltus ir kt. Pastatyta ir sporto salė, parduotuvė, valgykla, valymo įrenginiai, vandenvietė, katilinė. Pirmiausia Ariogaloje buvo pastatytas „Melioratorių“ gyvenamasis kvartalas, vėliau „Verdėlupio“. Viskas pastatyta melioratorių melioratoriams. Savivaldybė anuomet nieko neprisidėjo, viskas buvo tiesiogiai finansuojama iš ministerijos Vilniuje.
1962 m. buvo sujungti Raseinių ir Ariogalos rajonai. Kaip Jums sekėsi bendrauti su nauja Raseinių rajono valdžia?
Man sekėsi gerai. Raseinių valdžia prie mūsų projektų finansiškai neprisidėjo, bet jie mus palaikė. Nesipešėme nei su Molotoku [Raseinių rajono partijos komiteto sekretorius 1962-1969 m.], nei su Gramaila [Raseinių rajono partijos komiteto sekretorius 1959-1962 m. ir 1969-1981 m.]. Jie palaikė mane, nes aš 3 kartus buvau LSSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Visos lėšos iš kurių buvo statoma Ariogala buvo gautos iš Vilniaus, tuometinės Melioracijos ir Vandens ūkio ministerijos. Nors reikia pasakyti, kad niekas tos Ariogalos nemylėjo. Nemylėjo nei sovietmečiu, nei dabar ją myli. Beje, Molotoko iniciatyva, po rajonų sujungimo melioracija buvo perkelta iš Norgėlų į Ariogalą.
Buvo toks atvejis su Gramaila. Buvo pasitarimas ir jis „užmetė“ melioratoriams kažką. Bet ten buvo neteisybė. Aš atsistojau ir pasakiau: sekretoriau, ne, taip nėra. Jis buvo karšto būdo ir kaip jis užsivedė, jis mane su žemėm sumaišė. Nu bet ką, parvažiavau namo ir toliau gyvenu savo gyvenimą, ką čia imsi viską į galvą. Vakare beldžiasi kažkas į duris. Atvažiavo Gramaila su „bonke“. Nu ką, susėdom iki išnaktų. Jis tada atsiprašė, aš irgi atsiprašiau. Jis tada man sako: nereikėjo tau šnekėti, mano karštas būdas, tai jeigu visi pradės keltis ir kalbėt, tai kaip aš atrodysiu? Tu geriau pasakyk man vienam, o ne prie visų. Nuo to laiko mes sutarėm gerai.
Mane norėjo „pastatyti“ pirmuoju Raseinių rajono partijos komiteto sekretoriumi. Gramailą kai nuėmė, tai tada siūlė mane. Aš nenorėjau, bet nebuvo kur dingti, būtų tekę eiti, tačiau netikėtai atsiguliau į ligoninę. Gerai, kad profesorius Blužas, su kuriuo buvom pažįstami, pasakė: Antanai, kito kelio nėra, reikia gultis į ligoninę. Tai jam net skambino iš Centro Komiteto ir klausė: ar tikrai Siudikas serga? Blužas tada patvirtino, kad man su širdim blogai. Tada su Blužu pasitarėm, aš pats nenorėjau būti pirmuoju sekretoriumi, jis irgi sakė, kad sveikata svarbiau nei tokios pareigos. Atsiguliau Palangoje į sanatoriją. Bet viskas buvo neaišku iki paskutinių dienių, tik likus savaitei iki konferencijos buvo nuspręsta pirmuoju sekretoriumi „pastatyti“ Baranauską.
Ką melioratoriams pavyko įgyvendinti Ariogaloje ir ko ne?
Daug kas Ariogaloje vyko mano iniciatyva. Mane ir bendrai Ariogalos melioratorius labai palaikė ministras. Jis važiuodamas į pajūrį Žemaičių plentu visada užvažiuodavo, o ir ministro pavaduotojas mus labai palaikė. Su manimi daug kas skaitėsi, turėjome daug apdovanojimų ir kt. Mes buvome žinomi visoje SSRS.
Ariogalos sutvarkymui padėjo 2 aukštų elektros įtampos linijų atvedimas, pasistatėme gamyklą. Padarėme gerą infrastruktūrą ateičiai. Apie 1980 m. kilo mintis Ariogaloje pastatyti pieninę. Ten kur dabar yra UAB „Camira Fabrics“. Ją pradėjo statyti Raseinių statyba. Bet pastatyti pieninės nespėjom, trūko vienų metų. Atėjo Nepriklausomybė 1990 m. ir viskas pasibaigė. Pastatai buvo nebaigti. Vėliau dalį jų nuvertė.
Sukūrėme Dainų slėnį. Kai aš atėjau dirti, tais metais vanduo nunešė ten buvusią medinę pašiūrę. Ten nieko nebuvo. Kai mes pradėjome statyti Ariogalos valymo įrenginius reikėjo labai daug žemių nukasti. Tai mes visas tas žemes suvežėme į Dainų slėnį, sudėjome plokštes. Pastatėme ir koplytstulpius, ir kelią išasfaltavome, ir takus padarėme.
1990 m. sumaniau į Ariogalą atvesti dujotiekį iš Kėdainių, kad užtektų ir Raseinių miestui. Yra suderintas projektas ir jį reikėjo tik vykdyti. Buvo numatyta nuo Josvainių pajungti Pernaravą, Krakes, Butkiškę, Ariogalą. Pakeliui Didžiuliai, Milaišaičiai, Girkalnis ir Raseinių miestas. Tada valdžia pasakė, kad Raseiniai jungsis nuo Jurbarko, o Ariogala būtų likusi be dujų. Įgyvendinus projektą būtų dujofikuotas visas rajonas. Bet viskas liko neįgyventa.
Turėjo būti Ariogaloje ir baseinas, jau buvo centrinis šildymas išvedžiotas. 50×25 m. baseinas, purvo vonios, vandens procedūros, dušai, kaskados, stomatologo kabinetas ir 12 vietų stacionarui, lyg sanatorija. Darbuotojai atostogų metu būtų galėję atvykti, ilsėtis, valgykla šalia, turėti procedūras. Bet nespėta pastatyti, trūko kokių pusantrų metų. Atėjo Nepriklausomybė. Prie pastato dar buvo numatyta pastatyti reabilitacinį pastatą širdies ligoms gydyti. Viskas buvo skirta melioratoriams. Mes su kardiologijos klinka Kaune buvom sudarę sutartį. Medikai atvažiuodavo du kartus į metus, patikrindavo po 500 darbuotojų. Jeigu melioratoriams reikėdavo gydytis, tai pagal sutartį į Kauno klinikos melioracijos darbuotojai vyko be siuntimo. Kiekvieną savaitę 20-30 žmonių (darbininkai ir jų šeimos nariai) turėjo teisę vykti į klinikas be rajono poliklinikos siuntimo.
Mes dar norėjome išplėsti mechanines dirbtuves (kur dabar yra pašarų gamykla). Norėjom plėsti, kad galėtume remontuoti ne tik visai Lietuvai traktorius, bet ir Kaliningrado sričiai. Pas mus variklius veždavo remontuoti net baltarusiai. Dar būtume statę gelžbetonio vieną angą (18×150). Tie vamzdžiai buvo planuoti naudoti Kauno miesto vandentiekiui. Buvo viskas suprojektuota, ministrų taryba buvo patvirtinusi.
Kokius darbus Ariogalos melioratoriams yra pavykę įgyvendinti kituose Raseinių rajono ir Lietuvos vietovėse?
Įrengėme labai daug tvenkinių. Visas Raseinių žuvininkystės ūkis buvo įrengtas mūsų dėka. Esame pastatę per 15 vnt. užtvankų: Viduklės gel.st, Viduklėje, Sujainiuose, Raseinių miesto užtvankos, Gabšių, Berteškių, Kirkšnovės, Luknės ir kt.
Pastatėme Raseinių vandenvietę prie Dubysos. Atvedėme vandenį į miestą nuo Dubysos, o vandens bokštą tuo metu pastatė Raseinių statyba. Pirmoji Raseinių miesto kanalizacija padaryta mūsų įmonės dėka. Kur dabar savivaldybė, pro Swedbank ir Nepriklausomybės gynėjų aikštę pasiekėme restoraną „Rasa“ ir nuvedėm kanalizaciją į Rasupio upelį.
Jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pastatėme Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčią. Įėjus pro centrines duris yra atminimo lenta, kurioje parašyta, jog bažnyčią statė Raseinių melioratoriai. Sutvarkėme Šiluvos aikštę, pastatėme Jono Pauliaus II namus ir Šiluvos autobusų stotį.
Ariogaloje stovi Bernardo Bučo skulptūra „Melioratorius“. Kaip ji atsirado Ariogaloje?
Sutarėme su skulptoriumi Buču, kad sukurs „Melioratoriaus“ skulptūrą, kuri stovės Ariogaloje. Ją pastatėme prie pat Žemaičių plento, labai gerai matėsi. Buvo su visais suderinta ir pastatyta. Bet vėliau, kai valdžia pradėjo intensyviau važinėti į Kryžkalnį (kurį irgi mes statėme), jiems skulptūra pradėjo nepatikti. Neva tai primena kryžių, rankas taip iškėlęs. Man atrodo, jog čia buvo susiję ir su tuo, kad prie Ariogalos šaltinio 1972 m. buvo nelegaliai pastatytas kryžius, o valdžia su tuo kovojo.
Vėliau sudarė komisiją, kuri turėjo „ištirti“ skulptūrą. Komisijoje buvo G. Jokūbonis, vitražistas K. Morkūnas ir kt. Visi atvažiavo ir pirmiausia nuvažiavom pas Z. Gramailą į Raseinius, ten turėjome posėdį. Vėliau visi parvažiavome į pirtį. Sėdėjome ir sutarėme, kad reikia tą skulptūrą išlaikyti. Viskas tvarkoje, skulptūra liks, aš patenkintas. Po mėnesio gaunu raštą, kad esu kviečiamas į Kultūros ministeriją. Ministras Lionginas Šepetys su kolegija svarsto tą klausimą. Išvada – nuversti!
Toje kolegijoje buvo ir Jokūbonis, ir Morkūnas. Būtų nors žodį pasakę, kad užstotų… Ne, sėdi, kaip vandens prisipylę. Aš vienas bandžiau dar šnekėt, kad tai yra melioratorius, sukloti drenažo vamzdžiai, kad tautinė juosta ir nieko bendro su kryžiumi neturi. Bet vis tiek buvo nutarta nuversti.
Taigi, mes jį gražiai supakavome į dėžę ir nuvežėme į Kirkšnovę, kur buvo mūsų poilsio namai. Padėjome nuošalioje vietoje ir jį išlaikėme. Kai buvo atkurta Nepriklausomybė skulptūrą atvežėme vėl į Ariogalą ir pastatėme kur dabar ji stovi.
Man buvo labai gaila, B. Bučas sunkiai vertėsi. Sudarėme sutartį už 11 000 rublių. Apie 7 tūkst. sumokėjome, likusių nespėjome sumokėt, nes prasidėjo tas kivirčas su valdžia. O kai jau versti, tai žinot, mes valstybinė įmonė, sumokėti jam negaliu. Žodžiu, mes žmogui likom skolingi. Nors vėliau, tūkstantį ar du jam sukūrėme ir atidavėme per pašalpas. Bet žmogus liko nuskriaustas.
1982 m. Ariogaloje, prie Raseinių melioracijos administracijos pastato iškilo Rimanto Dauginčio skulptūra „Versmė“. Koks jos likimas?
Skulptūra buvo skirta papuošti administracinį pastatą. Ji buvo varinė, mes ją vadinome „Moteris, gyvybė, vanduo“. Aš jau buvau atleistas ir kai pradėjo visą melioracijos turtą parceliuoti, tada sunaikino ir skulptūrą. Jie pirmiausia nupjaustė rankas. Dar nebuvo išvežę aš kreipiausi į policiją, bet policija numojo ranka, aš tada gi buvau niekas. Policija sakė: nėra savininko. Tada ją galutinai supjaustė ir išvežė „žulikai“ iš Kauno. Taip ji dingo.
Rimanto Dauginčio skulptūra „Versmė“, sukurta 1982 m. Stovėjo prie Raseinių melioracijos statybos montavimo valdybos centrinio pastato Ariogaloje. Jono Bagdono nuotr., 1994 m.
Pokalbis vyko 2022 m. sausio 5 d. Antano Siudiko namuose Ariogaloje.
Autorius Arnas Zmitra
1] Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LC00/Mindaugo_lai%C5%A1kai_ir_dokumentai.LC0900.pdf
[2] Raseinių kraštas. Sud. A. Pocius. Kaunas, 2008, p. 183;
[3] Birgys, Jonas. Per Raseinių kraštą, 2003, p. 152;
[4] Almonaitis, Vytenis, Almonaitienė Junona. Ariogalos ir Betygalos kraštas: keliautojo žinynas, Vilnius, 2018, p. 35;
[5] Albumas „Ariogalos MMS kūrimosi istorija“, rinko Ariogalos vid. mokyklos IX a klasė. Saugoma Ariogalos gimnazijos muziejuje;
[6] Ten pat;
[7] Siudikas, Antanas. Ariogalos melioratoriai, 1986, p. 52;
[8] Pokalbiai apie melioraciją Lietuvoje. Simpoziumo, įvykusio 2007 03 15 Vilniuje, medžiaga, p.63;
[9] Siudikas, Antanas. Ariogalos melioratoriai, 1986, p. 52;
[10] Ilgiausiai dirbo įstaigos vadovu. Prieiga per internetą: https://rekordai.lt/rekordai/ilgiausiai-dirbo-istaigos-vadovu/ .
Puikus straipsnis. Jis sugrąžino į vaikystę, į mielą gimtą Ariogalą, kurioje užaugau. Čia gyveno mano tėvai, mylimi ir gerbiami žmonės, MMS išdirbę ilgus metus. Ačiū Antanui Siudikui už tuo metu sukurtą gerbūvį melioratoriams ir pasidalinusiam prisiminimais ir archyvinėmis nuotraukomis.