Raseinių naujienų portalas

Raseinių praeitis atgijo drobėje

Kaip atrodė Raseinių senamiestis: pastatai, gatvės, žmonės? Per karą mūsų miestas buvo suniokotas, tad vaizduotėje susikurti to meto paveikslą galime nebent iš istorinių šaltinių, išlikusių senovinių nuotraukų. Menininkui Vytautui Bulotui kilo idėja atgavinti senuosius Raseinius, įkvėpti jiems gyvybės drobėje. Dailininko tapybos darbuose naujomis spalvomis ir formomis atgijo šimtamečiai vaizdai.

Iš senelės lūpų

Vytautas atskleidžia, kad nuo pat vaikystės jam būdavo smalsu, kaip žmonės  gyveno anksčiau, įvairiais laikotarpiais. Ypač domino tarpukaris, nes  informacija apie tą metą buvo iškreipta sovietinės valdžios skleidžiamo melo, tad teko ieškoti kitų, ne vadovėlinių, šaltinių. Pasak menininko, pirmąja nesuklastotos istorijos mokytoja tapo jo senelė, ji perteikė visai kitokį tarpukario vaizdą. Sovietmečiu mokyklose buvo pasakojama,  kaip sunkiai anksčiau gyveno paprasti žmonės. O štai senelė papasakojo ką kita: gyvenimas buvęs net labai geras. Ji, paprasta siuvėja, į miesto parduotuves niekada nesinešdavusi krepšių pirkiniams, nes parduotuvių savininkų, daugiausiai žydų, vaikai medžiagas, siūlus, maisto produktus ir kitus pirkinius patys pristatydavo į namus. O rytais į namų langus pasibelsdavo vietinės kepyklėlės pasiuntinys, pranešdamas apie šviežių bandelių pristatymą! „Žinoma, nesirėmiau vien tik saldžiausiais vaizdiniais, nors jie buvo patys stipriausi, – pamena pašnekovas, – senelių name ant aukšto buvau radęs nemažai tuometinės spaudos –  laikraščių ir žurnalų. Buvo įdomu skaityti visokias naujienas, skelbimus ir reklamas, o „smetoninės“ to meto frazės dar labiau žadino vaizduotę…“

Idėjos gimimas

Nuo 2000-ųjų domėjimąsi gimtojo miesto istorija dar labiau sustiprino šešeri metai, praleisti darbuojantis Raseinių krašto istorijos muziejuje. 2001-aisiais muziejininkas-dalininkas V.Bulotas drauge su bendraminčiais įkūrė Raseinių menininkų bendriją „Pegasas“, įsibėgėjo dailininkų bendruomenės veikla.  Šis gyvenimo etapas leido artimiau susipažinti su istoriniu kontekstu, pamatyti daug senųjų Raseinių krašto nuotraukų. Jau tada menininko galvoje sukosi mintis atkurti tuos vaizdus drobėje, tačiau idėja realų pavidalą įgavo kiek vėliau. 2018 metais Vytautas pasiūlė „Pegaso“ nariams Lietuvos valstybės atkūrimo  šimtmečio proga surengti parodą, kurios dominuojanti tema – tarpukaris. Autoriai kūrė, įkvėpti senų nuotraukų, o galbūt ir rašytinių šaltinių, ir tais metais pristatė parodą „NePAMIRŠTI RASEINIAI“.  

Vytautas tuokart pasirinko nutapyti iš nuotraukų seniai atmintin įstrigusią figūrą – garsų tarpukario advokatą Maksą Levy. Jis visą nepriklausomybės laikotarpį buvo žymus raseiniškis – vienas iš savivaldos kūrėjų, Miesto tarybos pirmininkas. Dailininkui imponavo ir jo išvaizda – iššūkis nutapyti barzdotą vyrą, be to, patraukė veide atsispindinti gelmė ir liūdesys. „Garbaus piliečio Maksas Levy portretas – pirmasis mano istorinis paveikslas, – sako tapytojas. – Šį darbą įsigijo  Raseinių krašto istorijos muziejus.“

Senamiesčio atkūrimas drobėje

Dar vienu akstinu tęsti temą tapo Raseinių turizmo ir verslo informacijos centro vadovo Arno Zmitros sumanymas įamžinti Raseinių didžiosios sinagogos, stūksojusios buvusio pašto vietoje, atminimą. Vytauto žiniomis, yra skulptoriaus paruoštas maketas, tik karantinas, matyt, supainiojo planus. „Raseinių sinagoga buvo vienas centrinių miesto pastatų dabartinėje Maironio gatvėje. Sužinojus, kad ruošiamasi pastatyti atminimo meninį akcentą, kilo įkvėpimas ir  2020-ųjų pradžioje nutapiau sinagogą iš senų nuotraukų, – pasakojo dailininkas. Netruko įsigalėti karantinas ir atsiradus daugiau laiko, kultūros veikėjo Arūno Kazlausko paragintas,  menininkas paruošė ir pateikė projektą „Raseinių senamiesčio atkūrimas drobėje“ Lietuvos kultūros tarybos stipendijai gauti. Rudeniop iš Kultūros tarybos sulauktas teigiamas atsakymas maloniai nustebino. „Šiaip aplanko visokios mintys ir idėjos, bet kartais pagalvoji, ai, gal kitais metais. Taip ir nerealizuoji. O čia pats sau susigalvojau darbo – skirta stipendija įpareigojo ir teko įgyvendinti“, – šypsosi menininkas.

Kelionė laiku

Dailininko nuomone, tarpukaris – sudėtingas mūsų šaliai laikotarpis, kai reikėjo viską kurti nuo nulio. Prieš griebdamasis teptuko ir drobės, jis dar kartą perskaitė istorinius šaltinius apie to meto Raseinių gyvenimą – tarpukario Lietuvos Krašto apsaugos ministro Konstantino Žuko užrašus, visa, kas ta tema išleista kraštotyrininko Jono Brigio, muziejininkės Linos Kantautienės.  „Stengiausi įsijausti, nukeliauti laiku į tą laikotarpį, – pamena pasirengimą kūrybiniams procesui. – Gaila, kad Raseinių miestas karo metu buvo beveik visiškai sunaikintas ir neišliko pastatų, galėjusių daug ką papasakoti apie praėjusio laikotarpio žmonių gyvenseną. Liko nuotraukų, ne tiek daug, bet visgi pakankamai, kad susidarytume bent apytikslį vaizdą apie tai, kaip miestiečiai tuomet gyveno, kaip atrodė, ką veikė, kokiomis kryptimis judėjo, kokios buvo parduotuvės ir panašiai. Ilgiau patyrinėjus tuos nespalvotus ir pablukusius vaizdus, atsiskleidžia vis daugiau to meto gyvenimo detalių, tačiau vis tik man išlieka jausmas, jog tos užfiksuotos akimirkos tarsi sustingusios, iš kažkokio kito, nepažįstamo ar nerealaus pasaulio. Tad mano sumanymas tapyti tarpukario miesto vaizdus yra tarsi noras išsididinti, nuspalvinti ir išjudinti iš sąstingio tuos nuotraukų objektus, tarsi liudijant ar išsiaiškinant, jog tai tikra buvo, be to, ne taip seniai… Mane ši mintis labai veikia, suvokiant, kad aplinka, kurioje gyvename, dar neseniai buvo visai kitokia, o žmonių gyvenimai gerokai skyrėsi nuo šių dienų.“  

Projekto įgyvendinimas prasidėjo nuo dar vienos istorinės asmenybės portreto – Viktoro Kuraičio, pirmojo Raseinių vadovo, 1918 metais išrinkto Miesto prezidiumo pirmininku. Liaudyje jis buvo vadinamas prezidentu, nors, aišku, jokios atskiros Raseinių respublikos nebuvo.

Vytautas neslepia – sukurti šio iškilaus žmogaus portretą buvo nelengva: muziejuje išlikusi vienintelė jo fotografija, todėl gana sudėtinga  pajausti ir perteikti charakterį – rezultatas vis netenkino.  „Tai per švelnus, tai per griežtas, nes užtenka vos antakį ar lūpos kaputį pakreipti – viskas, žmogaus charakteris keičiasi“, –  tapytojas pamena sudėtingą, ilgai užtrukusį, tačiau įdomų darbą. 

Nutapęs Raseinių vadovą, perėjo prie miesto peizažo. Taip pasaulį išvydo „Sinagogų kiemelis“, dabartinės Maironio gatvės, anuomet vadintos Šilavos gatve, paveikslai. Vaizdinių ir įkvėpimo menininkas sėmėsi iš senų žurnalų, knygų apie Raseinių kraštą bei feisbuko puslapio „Lietuva senose fotografijose“, kur tūkstančiai visų šalies miestų senų fotografijų, vien Raseinių nuotraukų – per du šimtus. Vaizdų pasirinkimą lėmė intuicija, estetinis pajautimas –  kai kurios nuotraukose užfiksuotos akimirkos pasirodė įdomesnės, tiesiog norėjosi jas interpretuoti, perkelti ant drobės. Anot menininko, jo darbai nėra grynos fotografijų kopijos. Impresionistine maniera tapančio dalininko paveiksluose nerasime realizmui būdingų aiškių kontūrų. Gyvenimo akimirkos siužetas kuriamas laisvais potėpiais, jausminis įspūdis perteiktas šviesiais, ryškiais atspalviais. „Pabandžiau įsivaizduoti ir perteikti nuotraukoje užfiksuotą momentą, laikmečio dvasią – sugyvinti ir nuspalvinti tą laikotarpį,“ – pasakojo kūrėjas. Siekiant gyvumo ir dinamikos, ne mažiau svarbi ir kompozicija, todėl kai kurių detalių jis nesureikšmino, o kitas, priešingai – išryškino ar net darniai įkomponavo tam tikrus elementus, žmonių siluetus iš kitų to meto fotografijų.   

Virtuali paroda

Menininkas planavo surengti Raseinių krašto istorijos muziejuje parodą, tačiau dėl pandemijos ketinimus teko atidėti. Projektas „Raseinių senamiesčio atkūrimas drobėje“ tapo filmuku – virtualia paroda, kurią galima pamatyti svetainėje raseiniumuziejus.lt. Greta naujų, pernai nutapytų paveikslų eksponuojama ir pora ankstesnių, taip pat istorine praeitimi dvelkiančių tapybos darbų – tai „Stonų gatvės sekmadienis“, „Raseinių siuvėjas su sūnumi“, kuriame Vytautas nutapė savo senelį su tėčiu.

Žiūrint parodos pristatymą galima stebėti kūrybos procesą – kaip eskizai pasidengia potėpiais, portretai įgyja išraišką,  keičiasi spalvinė gama, nes menininkas savo darbus fotografavo etapais.

http://raseiniumuziejus.lt/renginiai-ir-parodos/2020/12/vytauto-buloto-tapybos-darbu-virtuali-paroda-raseiniu-senamiescio-atkurimas-drobeje-i-d

Įkvėpimo belaukiant

Vytautas atkreipia dėmesį, kad Raseinių senamiesčio tema tikrai nėra išsemta, tik prisiliesta prie to, todėl turi ketinimų ją tęsti. „Gal ir šiemet pabandysiu šį tą sukurti, bet aš nesu produktyvus dailininkas, nelaikau savęs profesionalu, daugiau esu dailės pedagogas“, – mano mokykloje dailės mokytoju dirbęs, o pastaruosius kelerius metu neformaliuoju meniniu ugdymu užsiimantis dailininkas. Drauge su žmona Jurga įkurtoje studijoje „Menai ir monai“ jie organizuoja menines veiklas – veda būrelius vaikams, edukacijas suaugusiems.

Didesnių darbų jis sako sukuriantis tik tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Pernai nutapytos septynios drobės –  jau labai daug, nes buvo metų, kai nesukurdavo nė vieno didesnio darbo, nors per meninio ugdymo užsiėmimus kartu su vaikais nuolat treniruoja akį ir ranką.  

„Man reikalingas įkvėpimas. Profesionalai sako – ką čia tą įkvėpimą gaudyti, kasdien eina į savo dirbtuvę ir tapo. Tai šiuo atžvilgius aš sau leidžiu būti mėgėju, – šypsosi autorius ir priduria, kad iki šiol personalinę parodą tik kartą buvo surengę – 1996 metais, baigęs Šiaulių universiteto Dailės fakultetą, o daugiau nuolat pristatydavo vieną kitą savo darbą junginėse parodose, kartu su kitais menininkais, „Pegaso“ nariais.

Kristina Juodoji

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us