Raseinių rajono žmonėms Mingaudas Tamaliūnas pirmiausia žinomas kaip profesionalus šeimos gydytojas, dirbantis UAB „Medica klinika“, bei šeimos klinikos steigėjas ir ilgametis vadovas. Taip pat daugelis žino, jog nuo 2019 m. M. Tamaliūnas yra Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys ir Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto narys. Šiemet šis raseiniškis jau atpažįstamas ir kaip politinio komiteto „Tau, kraštieti!“ pirmininkas bei kandidatas į Raseinių rajono merus. Tačiau mažai kas galėtų pasakyti, kokį hobį gyvenime turi šis žmogus arba kokias vertybes jis puoselėja savo šeimoje. O juk norint išsirinkti patį geriausią kandidatą, kuris stotų prie mūsų rajono vairo, reikia pažintį jį visomis prasmėmis. Tad, šį kartą kviečiame į artimesnį ir atviresnį pokalbį su Mingaudu Tamaliūnu.
Ar tiesa, kad Jūs raseiniškis ne „iš prigimimo“? Iš kur esate kilęs ir kaip atsiradote Raseinių krašte?
Gimiau Šiauliuose ir ten gyvenau iki kol 1982 m. pabaigiau 11-ą vidurinę mokyklą (dabartinę „Rasos“ progimnaziją) ir išėjau į armiją. Nuo to laiko į Šiaulius daugiau negrįžau, nes po armijos įstojau į medicinos studijas ir gyvenau Kaune. Galiausiai, studijuojant susipažinome su dabartine žmona Ina ir nuo to laiko, Raseiniai man tapo neatsiejamais namais. Kadangi Inos tėviškė buvo čia, tai į Raseinius mes važiuodavome labai dažnai, o 1993 m. abu pabaigę mokslus ir gavę darbo pasiūlymus čia, jau persikėlėme gyventi į Raseinius visam laikui.
Ar jautėte didelį skirtumą tarp Šiaulių, Kauno ir Raseinių? Kuo Jums labiausiai išsiskyrė Raseinių kraštas?
Man labai patiko, kad Raseiniai buvo Lietuvos centre. Nuo šio taško viskas atrodydavo labai arti: ir tėvus aplankyti Šiauliuose galėjau vos už 70 km, ir pramogas Kaune galėdavome pasiekti vos per valandą. Iki pat šiol vertinu tai, jog Raseiniai yra šalia autostrados, todėl susisiekimo problemų niekada nekildavo. Taip pat labai vertinau, jog čia nebuvo sunkiosios pramonės, priešingai nei Šiauliuose, todėl tikrai jautėsi švaresnė gamta ir geresnis oras.
O kaip skamba Jūsų su Ina pažinties istorija? Ar „kritote vienas kitam į akį“ nuo pirmos dienos, ar teko pakovoti dėl Inos dėmesio?
Pirmą kartą susitikome per stojamuosius. Jau tada atkreipėme dėmesį į vienas kitą. Be to, mes ir gyvenome tame pačiame bendrabutyje nuo pirmos studijų dienos, tačiau visą tą laiką bendravome kaip studijų kolegos. Vėliau, po pirmų studijų metų, vasaros stovyklos metu jau pradėjome draugauti. Pamenu, net tokią kuriozišką situaciją. Be jokios abejonės, norėjau, kad Ina visada būtų kuo arčiau manęs, todėl po vasaros, kai mus skirstė į grupes, pasistengiau, kad Iną įrašytų į tą pačią grupę su manimi. Tačiau nežinojau, kad ji mokykloje mokėsi vokiečių kalbą, o ne anglų, kaip aš. Tai norėdamas, kad būtume toje pačioje grupėje, ją įrašiau į anglakalbių grupę. Deja, planas nepavyko, Inai teko pakeisti grupę, nes mokytis mano grupėje, nemokant anglų kalbos, būtų buvę per daug sudėtinga. Tačiau Ina iki pat šiol prisimena mano šias įdėtas pastangas.
Kiekviena šeima, augindama vaikus, turi savo kokias nors taisykles arba kokius nors principus, kuriuos nori įskiepyti savo vaikams. Ar jūsų šeimoje tokių buvo?
Viena taisyklė galioja mūsų namuose visiems ir visada – laikytis duoto žodžio. Jei jau pasakei, nesvarbu ar išsprūdo, ar sąmoningai taip pasakei, bet jei jau buvo kas nors pažadėta – ištesėti būtina. Pavyzdžiui, Vytautas (vyresnėlis) prašydavo išleisti pavakaroti su draugais. Mes nedrausdavom tokių dalykų, tik visada susitardavom: „Kada grįši?“. Jis sako – 23 val. Viskas gerai, išleidžiame, pasitikime ir jis žinodavo, kad vėluoti nevalia, jei jau matydavo, kad nespės, tai būtinai įspėdavo, pranešdavo. Ir šią taisyklę visi žinojom nuo pat pradžių, vaikai dar būdami labai maži, žinojo, kad susitarimas visada turi būti įgyvendintas.
Kokių turite hobių? Bendrų poroje arba asmeninių?
Mes nuo studijų laikų mėgome vaikščioti, kasdien išeidavome pravėdinti galvas, atsipalaiduoti nuo mokslų. Ir šis hobis išlikęs iki pat šių dienų. Dar ir dabar dažnai pažįstami pamatę mus kur nors toliau nuo namų, sustoja, paklausia „gal jus pavežti namo?“, o mes tiesiog mėgaujamės ėjimu. Taip pat dviračiai būdavo mūsų kasdienybė. Važiuodavom ir dviese, ir su vaikais. Draugai užėję į mūsų garažą net juokaudavo, kad galėtume prekiauti dviračiais, nes nemažai jų turėdavome: išaugtų vaikų, kalnams pritaikytų arba lygumoms. Aktyvus laisvalaikis mums visada buvo artimesnis, todėl nuvažiavę į pajūrį mes ir dabar daugiau vaikštome ir „gintariaujame“ nei tiesiog gulime pliaže.
Dar vienas iš bendrų hobių – tai kolekcionavimas. Ypač kelionėse mėgstame aplankyti vadinamuosius blusturgius ir parsivežti kokį nors neįprastą senovinį daiktą ar smulkmeną į savo namus. Šis hobis yra ir pagrindinė priežastis, kodėl mūsų šeima įsigijo du senovinius pastatus Raseiniuose. Mes turime silpnybę istorijai ir jos išlikusiems monumentams. Todėl vieną kartą vaikščiodami po Raseinius, pastebėjome užrašą „Parduodama“ ant notaro Jono Dikinio namo (geriau žinomą kaip buvusį policijos pastatą). Tuo metu jis atrodė labai liūdnai: apleistas, nešildomas, išdaužytais langais, ant stogo augo medžiai. Bet jo architektūra mus su Ina tiesiog sužavėjo, todėl pasiryžome ieškoti Amerikoje gyvenančių pastato savininkų ir perimti jį savo globon. Tada mes tikrai leidomės į avantiūrą – mums buvo svarbu nupirkti jį, sutvarkyti, išsaugoti visas architektūrines puošmenas, o tik tada galvojome, ką toliau su juo daryti. Galiu drąsiai ir atvirai pasakyti – mūsų šeima niekada pirmiausia neieško piniginės naudos, mums visada svarbiausia procesas, kūryba, noras puošti, atgaivinti. Dėl tos pačios priežasties nusprendėme įsigyti ir antrąjį – Raseinių banko rūmų – pastatą.
Galų gale, vedami tokio paties noro kurti aplink save gražesnę ir bendruomeniškesnę aplinką, mes visada stengiamės prisidėti prie įvairių iniciatyvų: esame parėmę nemažai projektų; pasirūpinome, kad iškiltų vėliavos stiebas prie Raseinių Magdės šulinio esančioje laisvės gynėjų memorialinėje vietoje; jau daugybę metų patys prižiūrime valstybinę žemę už mūsų kiemo tvoros, kur seniau buvo didžiulis šiukšlynas, o dabar čia auga kasmet mūsų pačių rankomis formuojamos pušys.
Kiek Jūsų šeima prisideda prie noro eiti į politiką, dirbti šioje srityje ir siekti rezultatų?
Labai daug! Mano Ina, toks žmogus – ji gerbia mane ir visada man sako: „Kad žmogus jaustųsi gerai, jis turi pabandyti, eiti ir daryti.“ Ji man vis kartoja: „Jeigu tu nori, Mingi, ir nepabandysi, tai niekada ir nesužinosi. O paskui visą gyvenimą gailėsiesi.“ Todėl toks jos požiūris mane visada paskatina. Esu labai dėkingas jai už tokį šimtaprocentinį palaikymą visose gyvenimo situacijose.
Ina Tamaliūnienė pripažįsta, jog gyvenime jų šeima patyrė įvairiausių momentų: buvo ir nepritekliaus, ir avantiūrinių projektų, ir sudėtingų metų, kai turėjai laviruoti tarp sunkių medicinos mokslų, darbo ir šeimyninio gyvenimo. Tačiau ji visada žinojo, kad kurdama šeimą su vyru Mingaudu tikrai niekada nepražus.
Ina ir Mingaudas Tamaliūnai savo vaikams Giedriui ir Vytautui visada „skiepijo“, jog mokslas kiekvienam žmogui yra būtinas. Todėl šiemet jaunėliui Giedriui baigus universitetą, šeima ypač džiaugėsi, jog abiem vaikams pavyko atrasti savo kelią gyvenime ir įgyti mėgstamas profesijas.
Politinė reklama bus apmokėta iš politinio komiteto „Tau, kraštieti!“ rinkimų sąskaitos
