VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija
Lietuvoje nėra įprasta kurti konceptualios architektūros projektus, kurie inspiruojami mąstymo, kūrybinės jungties, architektūros sąsajų. Paprastai šie projektai yra idėjinės architektūros atributai, apmąstant ribines temas, nesikoncentruojant į materialųjį pastato įgyvendinimą.
Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios architekto Antano Vivulskio kūrybai būdinga kalbėti apie Dangaus karalystės buvimą jau čia, žemiškojoje realybėje. Todėl žvelgdami į šią koplyčią matome taip harmoningai susietus itin skirtingus architektūrinius ir net kultūrinius žanrus. Neabejotinai, architektūriniu požiūriu tai – šedevras, vertas pažymėti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo įvykį.
Projektu „Kubas“ siekiama parodyti rodos nesutaikomų skirtybių: konceptualiosios ir realiosios architektūros, amžinybės ir laiko, transcendencijos ir fizinės realybės, galop Dievo ir žmogaus tarpuskvarbos momentą. Todėl centrine projekto ašimi tampa genialaus architekto Antano Vivulskio (1877-1919) suprojektuota Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireikšimo koplyčia ir jos pirmasis tarpsnis apsiaustas kubo formos struktūra. Objektas su kuriuo dirbama pasirenkamas neatsitiktinai – čia 1608 metais įvyksta Švč. Marijos apsireiškimas, kas tapo kertiniu įvykiu apibrėžiančiu tiek miestelio, tiek ir daugelio Lietuvos tikinčiųjų kartų identitetą.
Stebuklo realumas Šiluvoje tampa atspirties tašku projektu „Kubas“ kalbėti ne apie linijinį laiką, bet veikiau apie laiko pilnatvės galimybę. „Kubas“ čia žymi eschatologinį miestą – Naująją Jeruzalę, ir jame tekantį laiką –t.y. laikų pabaigą, kurioje pasaulio istorija kaip tik nesibaigia, bet yra įimama į amžinybės būklę. Išlieka visa, kas yra sukurta žmogaus, tik jau permainyta į visiškai gerą ir tobulą būtį vykstančią nuolatiniame, amžiname ir pilname „dabar“.
Žmogaus ir Dievo bendrakūra čia atskleidžiama per realios A. Vivulskio architektūros ir architekto Kęstučio Vaikšnoro sugeneruoto kubo reprezentuojančio Naujosios Jeruzalės būtį, persipinymą – tarsi superpozicijoje esančią visišką prieštarą ir kartu visišką bendrumą. Iš pirmo žvilgsnio sunku atskirti, ar projektu siekiama realaus fizinio jau egzistuojančio pastato perkeitimo, ar apsiribojama tik koncepcinės architektūros žanru.
Toks žaismas dviprasmybe puikiai perteikia dvasiniu realizmu grįstą miestelio identitetą. Kita vertus, šalia itin turtingos simbolikos, kurią naudojo savo architektūrinėje kalboje A Vivulskis, Naujosios Jeruzalės būtis, tiek ir pats kubas jau buvo stipriai nujaučiami. Tačiau tai, kas buvo paremta vien intuicija – dabar tampa paryškinta ir virsta į savotišką komunikacinę žinią tiek katalikiškam pasauliui, tiek sekuliariajam piligrimui ieškančiam skvarbaus kultūrinio sukrėtimo.
