(BNS). Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderis Mindaugas Sinkevičius pareiškė dar nežinantis, ar taps ministru pirmininku.
„Nesakykime „op“, neperšokę griovio“, – interviu BNS sakė politikas ir pabrėžė paskelbęs tik apie savo pasirengimą užimti pareigas.
„Iki to tolimas kelias, nes kai apsiskelbi, tai toks self-appointed (kaip pasiskyręs – BNS) skamba, tai nelabai malonu“, – kalbėjo politikas.
BNS rašė, kad M. Sinkevičius sprendimą tapti ministru pirmininku paskelbė socdemams nusprendus pertvarkyti valdančiąją koaliciją, į ją kviečiant Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ ir šalinant „Nemuno aušrą“.
Premjero kandidatūrą turi pateikti prezidentas, jai pritarti – Seimas.
– Be didesnių įžangų kalbuosi šiandien su ministru pirmininku apsiskelbusiu, socialdemokratų lyderiu Mindaugu Sinkevičiumi. Sveiki.
– Sutinkančiu tapti potencialiai ministru pirmininku, bet dar iki to tolimas kelias, nes kai apsiskelbi, tai toks self-appointed (kaip pasiskyręs – BNS) skamba, tai nelabai malonu. Bet malonu, sveiki.
– Malonu. Ar manote, kad jus gali ištikti Zigmanto Balčyčio likimas, kuris buvo nepaskirtas premjeru prieš 20 metų?
– Visko gali būti. Aš manau, kad nuo šios dienos iki svarstymo parlamente dar netrumpas kelias. Sako kažkas „be penkių minučių“, tikrai ne be penkių minučių – be geros savaitės tikrai nieko čia dar neįvyks, o tą savaitę matyt bus karšta.
– Gal ne daugelis, bet dalis tų, kuriems jūs patinkate, brėžia jums tikrai ne Zigmanto Balčyčio kelią, o lygina jus su Algirdu Mykolu Brazausku. Kaip jums atrodo, pagrįstai lygina?
– Manau, kad galima lyginti mane su kuo tiktai nori, bet aš nenoriu būti lyginamas. Aš manau, kad kiekvienas nešame kažkokį politinį krūvį, paliekame palikimą savo visuomenėse, savo politinėje veikloje. Nesinori sakyti, ten, Willy Brandt’as (buvęs Vokietijos vadovas socialdemokratas – BNS), ar Brazauskas, ar kažkas, norisi, kad ne per lyginimą tave vertintų, o prisimintų per kažkokį nuveiktą konkretų darbą, pasiektą rezultatą.
Kažkada man klijuodavo kitas etiketes: „jauniausias meras“, dar kažkoks meras. Koks skirtumas – jauniausias, seniausias, storiausias, aukščiausias, plikiausias, koks skirtumas? Daug svarbiau yra, kai vedi savo vaikus kažkur ir sakai: va, aš čia prisidėjau prie šito stadiono. Geriau, kad atsimintų už veiklą ir rezultatą, nei per kažkokius palyginimus.
– Jeigu viskas sklandžiai vyks, turėsite mažiausiai dvejus metus vadovauti Vyriausybei.
– Optimistiškai.
– Pakalbėsime apie siekius ir rezultatus, be abejo, bet klausimas: kada padėsite Jonavos mero mandatą?
– Jeigu prieisime etapą, kai jau lauks priesaikos ceremonija, tai teks atsisakyti. Aš noriu tikėti, kad gražiausias Jonines Lietuvoje, Jonavoje, teks sutikti dar dabartinėje rolėje. O jeigu ne, tai būsiu ten aktyvus dalyvis. Nežinau, ar čia labai bus greitas procesas. Nuo daugelio šalių priklauso, ne tiktai nuo mano noro ir nuo mano kolegų Seime, bet ir nuo opozicijos, ir nuo prezidento, kiek kas užtruks, ir kaip viskas vyks. Aš manau, kad bendrai Seimo nariai, neslėpkim, turi tam tikrų planų asmeninių liepą ir rugpjūtį, ir nenorėtų turbūt visą vasarą paaukoti politinėms permainoms.
– Liepos vidurys turbūt ir yra tas terminas, kada jau galėtų būti pritarta Vyriausybės programai, taip?
– Taip, greičiausiai ta savaitė po Valstybės dienos, po Mindauginių, reali data pabaigti procesus. Bet vėlgi, kartais yra 15 dienų terminas, kurį gali išnaudoti maksimaliai, bet gali susitvarkyti ir per 7–8 dienas. Tai kaip viskas pavyks, matysime.
– Pone Sinkevičiau, laikas ribotas, klausimai neriboti, tai norisi iškart jautį už ragų griebti. Klausiausi jūsų interviu „Delfi“, svarbu ir įdomu man pasirodė tai, kad jūs pasirinkote neprisiminti, kiek ten tiksliai sumokėjote už „Ellex Valiunas“ paslaugas, ar padėjo kažkas iš giminių. Tiesiai šviesiai pasakysiu, aš jūsų vietoje būčiau prisiminęs. Kodėl neprisimenate?
– Manęs klausė, ar aš sumokėjau iš savo asmeninės sąskaitos „Ellex Valiunas“. Ne „Ellex Valiunas“, beje, o Arūnui Petrauskui, nes tai yra žmogus, kuris veikia kontoroje, bet iš tikrųjų dirba labiau pats kaip advokatas, svarbus patikslinimas. Ar aš sumokėjau asmeniškai pats? Atsakymas – taip. Sąskaitos buvo kelios? Taip. Kiek jų buvo? Turbūt trys, nes buvo trys procesai: apygardos, apeliacinis, aukščiausias. O tikslios sumos aš nespekuliuosiu. Dabar kažkas sakys: „va, jis neatsimena“. Tiesiog ar apie 10 tūkst., ar virš 10 tūkst. yra ta suma. Suma, kokia buvo pasakyta, tokia ir buvo sumokėta. Manau, kad čia yra advokato ir kliento veiklos. Aš nei derėjausi, nei prašiau kažkokių nuolaidų, nei jų laukiau. Nežinau, kur čia yra kriminalas, nes sumokėjau pats, tos sąskaitos apmokėtos pagal proceso eigą. Nežinau, kas dar triggerina mano atsakyme kaip koks nutylėjimas.
– Aš paklausiu poros turbūt klausimų – pirmas, vėlgi, sakėte neprisimenantis, ar sulaukėte finansinės pagalbos iš šeimos. Tai ar skolino tėvai, sesuo, žmona pinigų šioms išlaidoms?
– Skolino, ne skolino – tiesiog natūralu, aš esu šeimos narys. Nepamenu tiksliai, ar padėjo susimokėti baudą, ar padėjo susimokėti teisines išlaidas. Čia yra gal pusvalandžio, dešimties minučių klausimas: įsijungi ir pasižiūri pavedimus, kuriuos esi gavęs iš šeimos narių. Taip, mano šeima neliko abejinga mano teisinėms problemoms, teisinei situacijai.
– Jeigu mes oficialiai pateiksime užklausą kaip, iš kur ir kiek buvo sumokėta, jūs atsakysite į šiuos klausimus pasikėlęs popierius?
– Nežinau, ar tai yra kliento ir advokato paslaptis, bet aš nematau problemų į tai atsakyti.
– Supratau. Klausimas, kuris, kaip sakote, gali dar triggerinti, turbūt yra susijęs su tuo, kad panašiu metu, kai pradėjote samdyti poną Petrauską jūsų gynybai, „Ellex Valiunas“ laimėjo paslaugų teikimo konkursą – nežinau, net ar tai buvo konkursas, gal jūs atsimenate – „Jonavos vandenų“. Ar pats kaip meras turėjote įtakos tam, kad „Jonavos vandenys“ pasirinktų būtent šią advokatų kontorą teisinėms paslaugoms?
– Kokią aš įtaką galiu turėti…
– Jūs įgyvendinate įmonės savininko teises.
– Galime ieškoti visur kriminalo ir kas norės, jį ras, ir išvedžiojimų bus. Ar „Achemos“ grupė yra ta grupė, su kuria norint bylinėtis reiktų rimtai nusiteikti?
– Be abejo.
– Ar jaustumėtės tvirčiau, jeigu eitumėte bylinėtis su „Achemos“ grupe, su rimta advokatų kontora?
– Be jokios abejonės.
– Ar ieškinys, kurio vertė gal pusė milijono, turbūt apie 600 tūkst., atrodo rimtas case’as, nėra tiesiog paviršutiniškas dalykas? Ar logiška būtų – aš garsiai samprotauju, negaliu pasakyti, ar advokatauti dabar įmonės vadovui – ar logiška tokiu atveju samdytis geriausius arba potencialiai vienus iš geriausių?
– Taip, jūsų teisingi klausimai, sutinku.
– Jeigu tie klausimai logiški atrodo, ne kažkokie kitokie, tada reikėtų pažiūrėti ir į kitus dalykus. (…) Atstovavimo savivaldybės įmonei rezultatas reiškia, kad arba prisiteista, arba susitarta dėl beveik 300 tūkst. eurų iš „Achemos“. Tai ar čia pinigai į kažkur, ar čia kontora blogai dirbo. (…) Kartais bandoma suklijuoti dalykus, kurie nesusiklijuoja, šiuo atveju tikrai jie neklijuojami, nes čia nieko bendro nėra. Ir jūs pagalvokit taip – galų gale esate kontora viena iš geriausių Lietuvoje, ar jūs eisite į kažkokias machinacijas, ar čia rimta?
– Bet „Jonavos vandenys“ konkursavo teisinių paslaugų teikėją, ar ne?
– Aš manau, kad jie elgėsi pagal įstatymą. Nežinau aš tų procedūrų, kuomet teisinis ginčas, ar turėjo apklausti, ar konkursuoti, čia reikėtų jų pačių klausti.
– Gerai, paklausiu tada dar tiesiai šviesiai, nes tikiu, atsiras ateity, kas patikrins. Dabar daug tyrėjų po premjerų praeitis kapstosi. Ar jūsų sesuo turėjo įtakos tam, kad „Jonavos vandenys“ pasirinktų „Ellex“ kaip paslaugų teikėją?
– O kokiu būdu ji tą gali padaryti?
– Tai neturėjo?
– Aišku, ne.
– Gerai.
– Klausimas, ar mano sesers teisinis profilis yra apskritai iš tos pusės teismų.
– O kur jos praktika?
– Man atrodo, ginčai, bet aš nenoriu pasakyti daugiau, paskui sesuo įsižeis, sakys: „brolis išvis gėdą daro, nes nežino“. Žinau tiktai viena – ji nieko bendro su šia byla neturėjo.
– Pone Sinkevičiau, esate neigęs daug kartų nederamas sąsajas su „Fegda“, palikime šitą dalį be didesnių išvedžiojimų – tikimės, kad jūsų atsakymai buvo teisingi ir ateityje nepaaiškės kitaip. Bet medžioklė folklore dažnai garsėja kaip vieta galimai neskaidriems sprendimams politikoje ar versle. Gal galite pasakyti, kas yra jūsų dažniausi medžioklės bičiuliai ir kaip dažnai apskritai praktikuojate šį pomėgį?
– Esu trijų būrelių narys. Nežinau, ar tai žinoma. Du būreliai nuo seno yra – vienas „Lokys“, kitas „Santakos“ būrelis Jonavoje. Tose bendruomenėse ir tapau pirmą kartą medžiotoju, nuo pilnametystės, nuo 18 metų. Bet nesu viename turbūt medžiojęs daugiau nei dešimt metų, kitame – gal aštuonis ar daugiau metų. Yra žinomesnis būrelis pavadinimu „Tauras“, kuriam ir priklausau. Nežinau, kaip tai patikrinti, nes į kalendorių ir darbo knygą turbūt neįsirašinėjau tokių dalykų, bet abejoju, ar aš pastaruosius trejus metus esu dalyvavęs medžioklėje.
Kalbame apie tai, kas buvo prieš trejus metus. Aš čia nei pabėgu, nei ką – galime žiūrėti faktus, kas buvo būrelio nariai ir panašiai. Įprastai, jeigu aš dalyvauju medžioklėse, ar dalyvaudavau praeityje, mano pagrindinis kolega ir draugas yra mano tėtis.
– Ar pažįstate poną Arūną Pukelį?
– Tikrai ne.
– Ar pažįstate poną Gintą Jagėlą?
– Gintą Jagėlą?
– Pravarde „Barklis“, tariamas Blinkevičiūtės sugyventinis.
– Tikrai ne. Geriau minėkite pravardes, nes kartais vardas, pavardė nieko nesako. Ne, tikrai nepažįstu.
– Gerai. Vyriausybės reikalai. Nors dar gal apie skeletus kitaip. Duodu progą pasakyti apie dalykus, kurie galbūt ateityje sukels klausimų, ir, kadangi tai bus žiniasklaidos tyrimai, atrodys galbūt nepatogiau, negu kad pats dabar pasakytumėte. Yra tokių dalykų?
– Gal pradėsiu iš toliau ir pasakysiu, ką galvoju. Manau, kad skaidrumo reikalavimai politikams yra aukšti. Ne tik, tikiuosi, premjerui ar ministrams, bet ir visiems kitiems viešiems asmenims. Kartais atrodo, kad idealus politikas turėtų būti be pažinčių, nieko nepažinoti, be turto ir tada gerai sugebėtų dėl šių kvalifikacijų valdyti valstybę. Nežinau, ar čia kažką turi bendro miksas tokių lūkesčių.
Manau, kad viskas, kas apie mane žinoma, jau yra surašyta. Kai kas išpūsta, kai kas yra tikra. Taip, turėjau teisinį procesą, tai žinoma. Taip, yra „Fegdos“ istorija, nes tris mėnesius dirbau toje įmonėje. Dirbau darbą, kiekvieną dieną važinėjau į darbą ir manau, kad buvau vertingas įmonei. Na, pasidarė kažkokia įdomi istorija. Manau, kad tai greičiau kūrybinis procesas nei atitinka realybę. Taip, esu medžiotojų būrelių narys. Taip, turiu tam tikro turto užgyvento, paveldėto – senelių žemės, tėvų sodas ir taip toliau. Taip, esu matęs ir praeitais metais, ir dabar žurnalistai žiūri Registrų centrą, nagrinėja, ką pardaviau, ką pirkau. Nematau tame problemos. Knaisiojimasis bus, natūralu, kad bus žiūrima turbūt ne tik mano aplinka, mano sutuoktinė. Deja, tokios yra politinės realijos, visuomenės noras žinoti kartais gal net ir perteklinis.
– Kitaip sakant, neturite ką pasakyti dėl prevencijos?
– O ką čia pasakysi? Prevencijos – tai tada reikėjo neiti, jeigu dėl kažko turi abejonių. Tai tada kam čia tie eksperimentai? Eksperimentų jau turėjome.
– Pakalbėkime apie Vyriausybę ir apie darbus, bet, aišku, šiek tiek ir apie postus. Aiškaus atsakymo šiandien, kas pakeis Kęstutį Budrį, aš turbūt nesulauksiu. Bet ar galite atsakyti, ar Deivido Matulionio pavardė kaip būsimo arba galimo užsienio reikalų ministro nuskambėjo nors kartą kokiame nors jūsų pokalbyje dalykiniame apie politiką arba jūsų galvoje kaip variantas?
– Galvoje, matyt, kad tokia pavardė yra, bet pavardžių yra ir daugiau: ir Asta Skaisgirytė, ir viceministrai, kurie dabar dirba komandoje, ir Kęstutis Budrys. Nėra taip, kad mes galvojame apie vieną asmenį ar kitą asmenį, sveriame kažką. Kol kas nėra jokių sprendimų ir tą galiu pasakyti tikrai. Eisime į konsultacijas su prezidentu ir ieškosime tinkamiausio varianto valstybei.
– Chemija jūsų nesuėjo su Kęstučiu Budriu, kyla toks įspūdis. Tarsi nėra jam aiškaus priekaišto iš jūsų pusės, bet tuo pačiu turbūt uždavęs klausimą, ar yra ministrų, kurie tikrai nesikeis šitoje Vyriausybėje, manau, kad atsakytumėte teigiamai į šitą klausimą. Kažkodėl apie Kęstutį Budrį tokio atsakymo negalite duoti. Kas atsitiko ir kada?
– Nesakyčiau, kad tarp mūsų perbėgo katė ar kilo kažkoks nesusikalbėjimas. Mes su ministru nuolat palaikome ryšį, bendravome tete-a-tete ne vieną kartą, ir Miuncheno saugumo konferencijoje, ir čia Vilniuje. Aptarėme daugelį klausimų, kurie man rūpi ir kuriais aš turiu kažkokių įžvalgų. Jos įvertinamos, išgirstamos.
Bet yra frakcijoje įvairių nuomonių. Mūsų tikslas yra gal ne asmenybės klausimas, kas vadovauja ministerijai, bet mūsų reikalas – kurį aš ne kartą sakiau – nesvarbu, koks katinas, bet svarbu, kad gaudytų peles. Yra Vyriausybės programa, yra užsienio politikos sritis, reikia ten pasidaryti stebėseną ir judėti į priekį. Kartais galbūt nėra ignoruojama, bet yra galbūt aplinkybių objektyvių, bet kartais gal norisi, kaip čia pasakyti, didesnės ambicijos, didesnio greičio. Tiktai iš tokios gal pusės. Čia asmeniškumų jokių nėra, manau, kad mes puikiai su Kęstučiu Budriu sutariame, susikalbame, gal kartais ir matome skirtingai, bet ir mūsų patirtys skirtingos. Jis užsienio politikos, nacionalinio saugumo temomis yra ekspertas, mano profilis kitas.
– Pripažįstate, kad jūs galite būti diletantiškas truputėlį?
– Natūralu, kad mes kiekvienas turime savo ribas ir jeigu aš Kęstučio Budrio klausčiau apie savivaldos reikalus, ir kaip juos spręsti, apie tematiką tokią, turbūt jam irgi būtų iššūkių būti lygiaverčiu pašnekovu.
– Suprantu, kad Kęstutis Budrys kaip variantas tapti ministru jūsų Vyriausybėje yra realiai panašus kaip Deividui Matulioniui, kaip Astai Skaisgirytei arba kažkam iš viceministrų? Jie lygiaverčiai konkurentai šią akimirką?
– Kaip jūs ir pradėjote šį klausimą – neatsakysiu nei taip, nei ne. Mes dabar operuojame pavardėmis, jų gali atsirasti ir daugiau. Gal neverta jomis operuoti, nes mes nežinome, kaip bus. Tie žmonės tada sulaukia papildomo dėmesio, užklausų, vertinimų, tada gal netgi atsiranda toks šaltukas. Nes kažkas dirba ir jis neatleistas, Vyriausybė šiandien dar dirba, o jau kažkas lyg ir bando išspirti kėdę iš po užpakalio. Ne, nieko tokio nevyksta, vyksta normalus politinis bendravimas ir neverta mūsų mažai valstybei švaistytis žmonėmis. Neturime čia tiek daug paruoštų super profesionalų, kurie tiktai laukia ir nori. Įprastai sudėtinga kažką įtikinti ir įkalbėti.
– Jūs turite kvalifikuotomis žiniomis paremtą atsakymą, ar pastaroji Vyriausybė nuveikė viską, ką gali, kad diplomatinis atstovavimas santykiuose su Kinija grįžtų į ambasadorių lygį?
– Aš žinau, kad tam tikri darbai yra padaryti, ir nėra taip, kad turėjome daug spekuliacijų, kalbų…
– Kad vilkinama, buvo tokia spekuliacija. Tai nebuvo vilkinama?
– Ne, mano supratimu – ne.
– Galite papasakoti daugiau?
– Kol kas ne, nes medžiagos pats nemačiau, žinau tam tikrus dalykus, kas buvo paanonsuota kaip padaryta. Ir manau, kad visuomenė turbūt bus informuota, kai ateis laikas. Galų gale, būtų turbūt nekorektiška man dabar neturint aiškios apibrėžtos rolės kažkaip imti ir advokatauti Užsienio reikalų ministerijai. Dirba profesionalūs diplomatai, manau, kad turi aiškius susidėlioję uždavinius ir atlikę namų darbus. Manau, kad žinioje viso proceso politiniai veikėjai – tiek komitetas, tiek turbūt Prezidentūra, tiek Vyriausybė. Aš tiesiog tokiame labai kukliame žinojime.
– Ar būsite premjeras, kuris sutiks su nuomone, kad reikia keisti Taivaniečių atstovybės Lietuvoje pavadinimą tam, kad diplomatinis atstovavimas grįžtų į ambasadorių lygį?
– Aš būsiu tas premjeras – jeigu būsiu, nes dar neaišku, taip sakant, nesakykim „op“, neperšokę griovio – tas žmogus ir tas Vyriausybės vadovas, kuris paisys valstybės saugumo, diplomatinių ir ekonominių interesų. Jeigu reikės kažkokių pokyčių, tai bus ne dogmatinis, vertybinis, neapibrėžtas metafizinis argumentavimas. Bus labai aiški argumentacija, kodėl mes tą darome, kokį turės: investicijų dydžiu, bendradarbiavimu, santykiais, naudomis. Mes jau turėjome tam tikros praktikos. Aš būsiu tas, kuris vertins per kelias dedamąsias, o ne per kažkokį „čia taip ar taip, o kodėl – nes va todėl“. Tokį patį klausimą galima būtų pasakyti į praeitį – kodėl buvo padaryta taip, ir kur čia ta saugumo, ekonominė, diplomatinių santykių išplėtimo dedamoji, kur čia tos naudos, kurios buvo labai plačiai numatytos.
– Baltarusiškų trąšų tranzitą per Lietuvą šiandien stabdo tiek Europos Sąjungos sankcijos, tiek ir politiniai įsitikinimai tam tikri Lietuvoje. Ar jūsų politiniai įsitikinimai leistų tranzitą per Lietuvą?
– Ne, aš kol kas apie tai, nuoširdžiai pasakysiu, taip rimtai negalvojau, todėl, kad tai yra bendra Europos Sąjungos politika, ir tas klausimas tikrai uždarytas iki kitų metų vasario.
– Ateis laikas ir pagalvosim?
– Ateis laikas, greičiausiai ne vasarį, greičiausiai metų pabaigoje, ir mes galvosime. Matot, čia gal nuskambės kaip erezija ir sulauksiu akivaizdžiai visokių vertinimų, neva tai profaniškas ir neatitinkantis sankcijų politikos ir panašiai, bet sankcijos kaip instrumentas, naudotinas užsienio politikoje ir ekonomikoje, turbūt ir reikalingas, ir tarnauja ne dėl sankcijų sankcijos…
– Jos turi pasiekti rezultatą.
– Jos turi pasiekti kažkokį apibrėžtą rezultatą. Dėl to mes turime krūvą sankcijų paketų, paskui svarstome, veikia, neveikia, vis papildome. Sankcijos turėtų keisti elgseną. Grubiai šnekant, jeigu vaikai blogai elgiasi ir tu uždraudi telefonu naudotis ar televizorių žiūrėti, tai tu ne blogo linki, kad jie nebežiūrėtų televizoriaus, bet tu nori, kad jie elgtųsi atitinkamai. Ir jeigu jie pasikeičia, gali grąžint tuos telefonus.
– Aš žinau, kur jūs einate. Jūs turbūt norėsite pasakyti, kad taip niekas ir nepasikeitė su visa krūva sankcijų paketų Rusijos ir Baltarusijos elgsenoje. Bet nuomonės, aišku, bus skirtingos tų, kurie vanagiškai sakys, kad tai rodo, kad reikia dar labiau stiprinti sankcijas, o bus tokių, kurie sakys, kad mechanizmas pats neveikia. Tai jūs esate pastarojoje pusėje?
– Kaip sakote, yra vanagiška valstybininkų pozicija, yra kita, gal tokia liberalesnė. Bet aš pasakysiu taip – mes turėtume neužsiimti improvizacijomis, veikti kartu su Europos Sąjunga, vertinti viską kompleksiškai, girdėti, ką mūsų partneriai už Atlanto kalba, ir ko tikisi iš mūsų. Nes mes juk irgi iš jų kažko tikimės – ir karių, ir paramos, ir strateginės partnerystės. Reikia viską girdėti, skaityti net ir tarp eilučių. Ir nemanau, kad čia vien tiktai Lietuvos klausimas. Manau, kad čia yra platesnis kontekstas, kuriame mes neturėtume būti nei išsišokėliai į vieną pusę, nei labai į kitą. Mes turėtume ieškoti to kelio. Jeigu matome, kad tas kelias ir tie pokyčiai dėl sankcijų neįvyko, sankcijos nesuveikė, tai tada sankcijos tęsiamos. Bet jeigu sakome, kaip aš girdžiu ir provokuojamai pasakysiu, kaip alternatyvą – kad „mes į santykius su Baltarusija jokius neisime“, trąšas paliekame nuošalyje, yra hibridinės atakos ir kiti dalykai, tačiau jokio politinio santykio – nekalbu net apie ministrų lygmenį – neturime ir jį turėsime tik tada, kai Baltarusija taps Europos Sąjungos nare, demokratiška ir laisva valstybe, tuomet galime ir tokią turėti poziciją, laukti, niekas negyvena su saule.
Bet ko man kartais gal pristinga, ir gal čia dėl to, kad aš nesu to profilio žmogus, manau, kad yra ten labai profiliuotų ir labai viską išmanančių ir Kuboje turinčių draugų, kurie pasakys, kaip iš tikrųjų reikia, bet aš galvoju, kad net ir užsienio politikoje norėčiau tokio racionalumo. Kiek tai įmanoma, tai nėra one-man show (vieno žmogaus pasirodymas – BNS) ir nėra one-way street (vienpusis kelias – BNS). Tu kažką darai, kažkas tave nuskaitinėja, atsako, ir tu moduliuoji. Čia yra šachmatų veikimas. Tu moduliuoji sprendimą, gauni kažkokį atoveiksmį. Ir aš bandau kartais suprasti, ar mes strateguojame apie valstybę, saugumą, ekonominius, diplomatinius ryšius – saugumas čia šiuo atveju su kaimynais svarbiausias – ar mes tiesiog žaidžiame.
– Ne pirmus ir ne antrus metus klausausi politikų, pataisykite mane, jei klystu, bet jūsų komentarai rodo tai, kad dabartine kryptimi šiuo klausimu Lietuvoje jūs nesate patenkintas ir norite pasiūlyti alternatyvą. Ar teisingai?
– Ne, jūs perskaitėte mane ne visai teisingai ta prasme, kad aš nebandau nei tyliai, nei po stalu ar kaip nors subtiliai pasakyti kažko, nei pasakau. Manau, kad sankcijų politika, kuri dabar vyksta Baltarusijos atžvilgiu, neperžiūrėtina. Ji peržiūrėtina, kai ateis laikas, in corpore su kitais mūsų strateginiais partneriais.
– Rusijai tas pats galioja?
– Rusijai irgi tas pats, aišku, čia jau net ne klausimas.
Neturiu kokio nors recepto ir nesakau, kad sukime šturvalą kažkur ten arba meskimės greit. Ne, ko aš kartais pasigendu ir gal tos spragos bus užpildytos, tai aiškios strategijos, ką darysime. Ar yra strategija „ne, niekada, kol Baltarusija nebus laisva, gerbianti žmogaus teises ir nebus Europos Sąjungos sudėtinė dalis, mes nekalbėsime, nesvarbu, ar siųs balionus, dronus, mums neįdomu“, ar mes vis dėlto ieškome kontakto? Nes turime tas karštąsias, raudonąsias linijas. Ar neieškome? Man nelabai patinka, kad kai bandome kalbėti apie tą santykį, viskas supliusuojama – „čia kažkokie antivalstybininkai, nori trąšas vežt, nori prekiauti, draugauti“. Nėra atviros diskusijos.
Aš pasiūlymo neturiu. Ir to pasiūlymo Vyriausybės programoje nebus. Aš tiesiog atvirai keliu klausimus, diskutuodamas su jumis ir sakydamas, kas gal man ne iki galo suprantama.
– Eikim prie vidaus politikos, bet gal prie ekonomikos. Biudžeto formavimas jeigu neprasidėjo, tai netrukus prasidės, gal pirmieji…
– Prasidėjo.
– Sakot, prasidėjo, vadinasi, žinot. Gal galite pasakyti, kokių galime kitąmet tikėtis viešųjų finansų prioritetų, be tų akivaizdžiųjų tokių, kaip gynyba, pensijų indeksavimas?
– Nieko labai stebuklingo gal ir nepasakysiu. Dar tik šakinės ministerijos akumuliuoja savo pavaldžių institucijų duomenis, poreikius, juos vertina, vyks derybos, bet, žinote, ten labai daug neprisiderėsi, nes Finansų ministerija į visus klausimus turi atsakymą.
– Tikros derybos turbūt prasidės, kai jūs ateisite premjerauti.
– Faktas tas, kad socialinė sritis išnaudos didžiąją dalį biudžeto lėšų. Aišku, kad gynyba, kurios tempų neplanuojama mažinti, suminė išraiška jai net gali būti, kad ūgtels dar šiek tiek. Aišku, kad, be socialinių temų, sveikatos tema yra labai svarbi, švietimas yra labai svarbus. Kaip koalicija dar turime ambicijų dėl šeimos politikos.
– Kada galėtų įsigalioti tas paketas, kuris nemažintų tėvų pajamų išėjus į vaiko priežiūros laikotarpį?
– Manau, kad ambicinga būtų 2027 metais šitą nuveikti. Nenukelsime visko į 2028 ar į 2029 metus, kitoms valdžioms kaip dovanėlę. Taip, tai turi kainą. Taip, tai nevienareikšmiai vertinama. Girdžiu viską, atsimename ir praeitį, buvo vaiko išmokos be lubų. Tada buvo tokių laikinųjų greitųjų direktorių, kurie staiga susiformino, pasidarė (didelius atlyginimus – BNS) ir sukčiavo, apgaudinėjo valstybę. Bet, be viso to fono ir išlaidų valstybės biudžetui, matėme ir vaikų bumą.
Norėtųsi kažko tokio. Aišku, impulsas yra gerai, bet būtų gerai, kad būtų ne impulsas, toks šoktelėjimas, kaip akcijų biržoje, paskui vėl grįžimas į tą patį, o kad tai būtų nuoseklus dalykas. Apie tai mąstome, girdime tėvų norą. Dabar labiau pasiturintieji kartais pasako, kad dėl mokesčių, tai yra dėl išmokų lubų, šeima, augindama vaiką, praras dalį pajamų. Ar vaiko turėjimas turėtų būti savotiškas finansinis nuostolis? Ar valstybė yra pajėgi pasakyti, kad jūsų pajamos išliks nepakitusios?
– Tai ar bus ji pajėgi 2027 metais?
– Jeigu paklausite finansų ministro, jis pasakys, kad ne. Bet aš manau, kad turime pasistengti, jog atsakymas būtų taip. Gali būti ir visokių išlygų, galime pasakyti: okei, lubos bus trigubai didesnės.
– Ar gali būti diferencijavimas, ar tėvai dirba pagal etatą, ar pagal individualią sutartį?
– Kad valstybė nori padėti, kad demografija – svarbu, visa koalicija sutinka. Kad finansų alokavimas bus įtemptas biudžete – taip. Ar tą verta daryti? Greičiausiai, taip, nors yra manančiųjų ir įtikinėjančiųjų, kad čia pagalba turtingiesiems, kurių tos lubos yra kaži kur ir kad tai kažin ar paskatins gimstamumą ir kad greičiausiai tiesiog padėkosime turtingiems tėvams. Tai nėra toks vienareikšmiškas klausimas, bet asmeniškai tuo sprendimu tikiu.
– Kad tą reikia padaryti 2027 metais?
– Manau, kad turime tą padaryti. Atskleisiu, kad per pokalbius buvo ir tokių frazių: „Kam mes tada einame į politiką, jeigu viskas sudėliota – šito negalima, šito negalima, šito negalima. Tai ką galima?“ Melioracijai surasti 15 milijonų? (juokiasi) Gal tuomet galime konstatuoti, kad neturime politikos.
– Bazinis NPD (neapmokestinamasis pajamų dydis) kils kitais metais?
– Dabar nepasakysiu, žinokit. Man atrodo, kad gali kažkiek kilti, bet nenoriu manipuliuoti.
– Socdemų veiksmai švietimo srityje šią kadenciją, atrodo, pataikauja dabartiniams moksleivių pasiekimams: tiek dėl 10 balų pridėjimo, tiek dėl iniciatyvos stabdyti konservatorių priimtų sprendimų įsigaliojimą, jų įgyvendinimą. Ar toks požiūris keisis jums būnant premjeru?
– Tikrai turėsiu giliau įnerti į tą situaciją. Manau, kad dabar reikia šiek tiek ramybės ir susiklausymo, vyksta egzaminų sesija, daug visko girdime. Ar kas nors esmingai keisis, nežinau, aš linkęs išgirsti pastabas ar pasiūlymus teikiančius asmenis.
– Aš nežinau, ar pataikavimas vyksta, manau, kad politikoje esantys vadovai, švietimo ministrė pergyvena už abiturientus, nori, kad jiems pasisektų.
– Ar švietimo ministrė, suklydusi tiek, kad teismas sprendimu 10 balų pridėjimą pripažino kaip neteisėtą sprendimą, gali dirbti?
– Taip, kaip man pristatė tą klausimą ir ką teismas pasakė, kiek aš kalbėjau su ministre po to teismo sprendimo, ji man sakė, kad tai veikiau pripažinimas teisinių procedūrų ir terminų nesilaikymo, o ne paties turinio. Tai yra forma versus turinys. Jeigu yra taip, tai vienas vertinimas. Jeigu ne, tai būtų kitas vertinimas.
Raminta Popoviene aš pasitikiu, manau, kad ji yra gera specialistė, gera profesionalė. Žinau, kad jai ta sritis rūpi, ir ji tikrai tikrai deda pastangas, kad ta sritis neliktų Vyriausybės pašonėje.
– Socialdemokratai dar prieš rinkimus, nežinau, ar turėjo tai programoje, bet tikrai sklandė ore idėja mažinti valstybės finansavimą privačioms ugdymo įstaigoms, gaunamą per būtent krepšelį mokymo. Darys tai socialdemokratai per šitus dvejus metus, kiek dar liko laiko valdžioje?
– Tikrai neatsakysiu, nuoširdžiai nežinau, kokį poslinkį turime šiuo klausimu. Niekas nėra suinteresuotas, kad neliktų privačių mokyklų ar kaip nors jas eliminuoti iš švietimo paslaugų teikimo. Bet turbūt reikia pasakyti, kad natūralu, jog socialdemokratai įprastai yra už didesnį valstybės dalyvavimą, už valstybės veikimą, už nediskriminavimą pagal pajamas, į kokį darželį, į kokią mokyklą gali savo vaiką vesti.
– Kokiais sprendimais planuojame stiprinti viešąjį sektorių sveikatos srityje? Priemokos jau panaikintos, vienas balsavimas Seime liko iki priėmimo viešosioms įstaigoms suteikti pirmenybę su Valstybine ligonių kasa sudaryti sutartis…
– Manau, kad šitie sprendimai yra labai esminiai ir fundamentalūs. Džiaugiuosi ministrės ir jos komandos darbu. Gal ne visi ir suprantame, kas čia įvyko ir kas čia įvyks. Tikrai didžiulė pagarba ir padėka, nes nebuvo lengva, tie balsavimai visko sulaukė. Specialiųjų tyrimų tarnybos visokių įžvalgų buvo, net tikiuosi, kad sprendimas bus priimtas.
Socdemai, kaip ir su mokyklomis, taip ir sveikatos apsaugoje yra už valstybės įstaigas, neneigiant privačių įstaigų reikalingumo, būtinumo, žmonių galimybės rinktis, susimokėti ar nesusimokėti, gauti privačią paslaugą ar viešąją.
Yra pakalbėjimų ir daugiau, ir programoje rasite didinti PSD (privalomąjį sveikatos draudimą – BNS) už valstybės draudžiamus asmenis. Bet žinote, čia dideli pinigai. Manau, kad reziumė yra toks – nacionalinė sveikatos sistema stokoja didesnių injekcijų. Klausimas, ką galime padaryti. Matome, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas auga (…), klausimas, kiek galime šiomis lėšomis pastiprinti viešąjį sektorių. Buvo situacija dėl virškvotinių paslaugų apmokėjimo, buvo kilęs didžiulis ažiotažas už pirmąjį ketvirtį. Gali būti, kad jis pasikartos antrąjį ketvirtį.
Faktas, kad mūsų įstaigos pirmo lygio, antro lygio, pirminės sveikatos priežiūros centrai turės sulaukti deramo finansavimo, kuris užtikrintų paslaugų kokybę, algų augimą, ypač slaugytojams, žemesnės grandies specialistams. Čia pokyčio reikia. Klausimas, kokio dydžio jis galėtų būti ir ką mes čia pasiruošę 2027 metų biudžete serviruoti politikams parlamente sprendimams priimti.
– Pora klausimų apie postus. Susidarė įspūdis, kad sveikatos apsaugos ministro portfelis demokratams tarsi primestas derybose. Nepageidavo jie jo pernelyg. Ar taip ir buvo? Socdemai buvo tie, kurie proaktyviai pasiūlė demokratams šią ministeriją?
– Mes derėjomės, jie gal atėjo su kitu planu, bet, žinot, per derybas visaip būna. Kartais žmonės ateina į derybas ir lyg bando parodyti, kad nenori, bet iš tikrųjų gal nori. Tų gudravimo metodų, kaip pardavime, pasitaiko.
– Bet sveikatos apsaugos ministrei Marijai Jakubauskienei priekaištų neturėjote?
– Ne. Ir dar ji niekur neišeina. Čia atrodo, kad jau viskas viskas aišku, niekas čia dar neaišku.
– Prezidentas per metinį pranešimą šiandien prisiminė padėtį kultūros sektoriuje pernai, kuri tikrai buvo nepavydėtina, ir paminėjo, kad geroji reikalo pusė ta, jog gal tai leis susimobilizuoti partijoms, pilietiniams judėjimams ir po kiekvienų Seimo rinkimų į kultūros ministro postą pasiūlyti žmogų, kuris būtų gerbiamas bendruomenėje, profesionalus, nepadarytų gėdos. Ar Vaida Aleknavičienė atitinka šitą apibrėžimą?
– Na, reikia paklausti tų bendruomenių, jeigu bendruomenės turi susitarti.
– Aš jūsų paklausiu, jūs Vyriausybę be penkių minučių formuojate, nors tai neigiate.
– Neformuoju, nieko aš negalvoju. (…) Aš Vaida Aleknavičiene pasitikiu. Sunku man ją vertinti, nesu kultūros srities atstovas, nors kultūra man patinka, dalyvauju renginiuose, bet nežinau, koks tas grįžtamasis ryšys. Manau, kad geras, kažkokio neigiamo nesu girdėjęs. Žinoma, mes, politikai, esame už darnų sutarimą, nesame suinteresuoti kelti kokių nors kultūros revoliucijų.
– Neturite atsakymo, ar ji išliks kultūros ministre, jeigu jūs tapsite premjeru?
– Aš atsargiai kalbu apie visą kabinetą, manau, kad mano atsakomybė yra nespręsti už akių. Jeigu mano kandidatūrai bus pritarta, mano noras yra su visais pasikalbėti, suprasti jų lūkesčius, ambicijas, motyvaciją, norus, užsidegimą galų gale.
Mes epizodiškai pabendraujame ar per sąskrydį, ar per suvažiavimą, bet neprieiname iki tokio turiningo pasikalbėjimo. Būtų neatsakinga man, kaip partijos vadovui, kalbėti apie savo komandą, kad šitą keisiu, ano nekeisiu. Jeigu bus kokie nors pokyčiai, aš pirma pakalbėsiu su tuo žmogumi ir jam pranešiu, ką galvoju. Nebus, kad jis pasiskaitys žiniasklaidoje: „oi, jau pasirodo aš nebetinku“. Manau, kad reikia keisti tokią kultūrą. Ir aš bandau tą daryti.
– Jūs esate progresyvus ar konservatyvus žmogaus teisių klausimu?
– Barselonoje (Ispanijos premjero – BNS) Pedro Sanchezo „Global Progressive Mobilisation“ susitikime dalyvavau, tai nežinau, ką tai reiškia (juokiasi).
Manau, kad neblogai suprantu, kas yra progresyvūs politikai ir tą progresyviąją socialdemokratų, socialistų pusę. Bet aš žinau ir Lietuvos kontekstą, žinau ir frakcijos nuotaikas.
– Ką tai reikš jūsų asmeninėje pozicijoje ir klausime dėl lyderystės šitoje temoje, suvokimas, kaip yra Vakaruose, ir kaip yra, deja, atsiprašau, Lietuvoje?
– Ir suvokimas dar, kad jeigu profiliuoji rinkėjus, kurie palaiko socialdemokratus, ir paskui paklausia štai tokių rezonansinių klausimų, sulauki 1, 2 proc. palaikymo.
– Ką tai reikš jūsų pozicijoje ir jūsų pasiryžime imtis lyderystės?
– Tai reikš partinę rimtą diskusiją, labiausiai frakcijoje, ar mes kildiname politinę darbotvarkę iš žmonių, iš rinkėjų, kurie mus remia, kuriems šita tema nėra prioritetų viršuje, kuriems prioritetų viršuje yra kainos, sveikatos prieinamumas, ekonominis pragyvenimas, skaidrumas ir taip toliau, ar neatsižvelgiame į tai.
– Jeigu atvirai, aš manau, kad jokioje valstybėje rinkėjams LGBTQ+ teisių klausimas turbūt nebuvo prioritetinis. Politikai manė, kad reikalinga, galbūt nusprendė paaukoti dalį reitingų, ėmė ir padarė. Suprantu, kad kita alternatyva yra būtent ši, apie kurią jūs kalbate. Tai koks jūs norite būti premjeras šituo klausimu? Kokią kryptį pasiūlysite frakcijai, nes nuo to tikiu, kad priklausys frakcijos nuomonė?
– Pasiūlysiu atvirą diskusiją. Yra frakcijoje 32 vienmandatininkai, pagal sąrašą rinkti žmonės, ir diametraliai skiriasi pozicijos.
Dalis frakcijos tikrai palaiko (lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą – BNS). Žinome tuos asmenis, tas aktyvias mūsų bičiules ir bičiulius. Bet yra kas sako, kad buvo dešiniųjų valdžia, buvo net ir partija, ir ką padarė?
Klausimas yra sudėtingas, jis kol kas mūsų bendruomenėje neatsakytas, nevyniodamas į vatą sakau, kad nėra čia sutarimo. Be to, į koaliciją pažiūrėjus, yra net priedas prie sutarties, kur pasakyta, kad valstiečiai žalieji ir Krikščioniškų šeimų sąjunga nepalaikys reprodukcinės sveikatos ir kitų klausimų. Aišku, yra ir Konstitucinio Teismo sprendimas.
Daug visko yra. Tuo klausimu dažnai pakalbama, bet nieko nevyksta. Jeigu būtų koks nors sutarimas ir jeigu dešinieji, tie patys liberalai imtųsi iniciatyvos, galime kalbėtis.
– Ingrida Šimonytė nebūtinai pavyzdys jums, čia jau jums pasirinkti, bet ji buvo žmogus, kuris vaikščiojo Seime ir skaičiavo balsus Partnerystės įstatymui priimti. Iš jūsų jaučiu, kad jūs tokiu nebūsite.
– Kol kas, nuoširdžiai pasakysiu, klausimas yra atviras, vienas iš, bet ne on the top of my list (ne mano sąrašo viršuje).
– Pabaigai apie buvusią koaliciją. „Nemuno aušra“ jūsų partnere buvo beveik dvejus metus, žinome, kaip baigėsi, buvo ir skandalų, suprantame ir priežastis, kodėl išmetėte. Bet ar turite už ką padėkoti Remigijui Žemaitaičiui?
– Manau, kad yra kai kurie dalykai, kurie yra padėkotini. Tas nublanksta gal prieš visą kitą tokį ir dirbtinį, ir tikrą oro virpinimą. Tai didžiausias Lietuvos istorijoje gynybos biudžetas. Nepriklausomai nuo to, kad kaip kas norės vertinti tą bendruomenę, kad ji buvo tokia ar anokia, bet jis (gynybos biudžetas – BNS) buvo priimtas ir jų balsais. Ir jie nepriešpastatė, o galėjo pasakyti, kodėl 5,38 proc., gal užtenka 5, gal 4,8 procento? O gal reikia melioracijai, dar kam nors.
– Melioracijai galiausiai ir reikėjo.
– Reikėjo, bet, žinote, prie 4,8 mlrd. eurų gynybai 15 ar kiek milijonų melioracijai, nesulyginami dalykai. Taip, buvo sprendimų ir praeityje Gintauto Palucko Vyriausybėje, mokesčių ir pensijų reforma. Jie nedėjo į krūmus. Taip, kai kuriose vietose jie pasielgė kitaip, nei aš norėjau, kad pasielgtų. Bet galiu pasakyti – ir ne tik Remigijui Žemaitaičiui, o jų bendruomenei – kad dalis gerų ir reikalingų valstybei sprendimų buvo priimta ir jų balsais bei palaikymu. Taip, yra ir ta kita dalis, apie kurią nešnekėsime, bet dalis tikrai buvo priimta.
– Už tai padėkosite?
– Reikia padėkoti. Žinot, susipykti, ieškoti priešų, konfliktų, neverta. Aš žmogus nekonfliktiškas, šiaip jau stengiuosi nekonfliktuoti, stengiuosi su visais ieškoti sutarimo, pokalbio, o ne vaidinti, kad viską išmanau ir mano pozicija yra vienintelė teisinga. To palinkėčiau ir kolegoms, su kuriais, nors ir įvyko politinės skyrybos, vis tiek Seime teks bendrauti, dirbti, matytis, užduoti klausimus, sveikintis. Tai neišvengiama.
Mes visi dirbame valstybei, kaip tą suprantame ir kaip vertiname per savo rinkėjų prizmę. Nesame nei priešai, nei didžiulės persipykusios oponuojančios stovyklos, kartais tas pavaizdavimas mūsų retorikos – nereikalingas.
– Ačiū už pokalbį.
Autorius Saulius Jakučionis
