Nuo gruodžio 15 d. iki Trijų Karalių Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies muziejuje-galerijoje veikia intriguojanti vieno eksponato paroda – Marie-Antoine Carême cukraus skulptūra „Šiaudinis namelis ant uolos“ pagal Evaldą Jušką.
Kaip teigia parodos kuratorius, Panemunės pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius, idėją skulptūrai padiktavo pačios pilies istorija. Pilyje yra vienas pirmųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valgomojo kambarių bei veikia istorinės virtuvės ekspozicija, tad nekalbėti apie senąją gastronomiją tiesiog negalima. Valgomasis ir virtuvė mena XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje čia šeimininkavusius Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I sąjungininkus – Gelgaudų giminę. Taigi, pasitelkus Napoleono laikų garsiausio šefo, konditerio M. A. Carême (1783–1833), rašytinį palikimą buvo sumanyta surengti pilies valgomajame vieno eksponato – cukrinės skulptūros – parodą.
Laimei, šiuo metu į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės grįžo gyventi ir kurti įvairių gastronomijos menui skirtų čempionatų nugalėtojas vyriausias konditerijos šefas Evaldas Juška. Šiuo metu jis dirba restorane „Arrivée“ (Kaunas) ir dėsto Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje Kulinarijos meno katedroje bei dalyvauja pasauliniuose desertų skulptūrų čempionatuose. Taigi, parodos autorius buvo visai čia pat!
Pasak Evaldo, šiuolaikiniai konditeriai kuriantys cukraus ar šokolado skulptūras neretai semiasi idėjų būtent iš legendinio M. A. Carême veikalų. Vienas iš jų buvo pasitelktas ir kuriant šią skulptūrą. Iš daugiau nei 120 cukraus skulptūrų pavyzdžių pasirinkta vaizdinga skulptūra pavadinta „Šiaudiniu nameliu ant uolos“. Ši kompozicija siejasi su pilies peizažiniu parku, pilies valgomojo sienų dekoru, kuriame vaizduojami stambūs akmenys, o ant šiaudinio namelio pavaizduoti paukščiai yra priminimas, kad kažkada išties Panemunės pilies valgomajame narvelyje čiulbėjo paukščiai.
Be tokios efektingos centrinės stalo puošybos XVI a.–XIX a. puotos Europos didikų dvaruose buvo neįsivaizduojamos. Dekoro siužetas priklausė nuo šventės progos – tai galėjo būti politinės, karinės ar religinės šventės, festivaliai, jubiliejai, vestuvės ar šiaip puotos. Priklausomai nuo progos buvo sudaroma puošybos programa ir pasitelkiant alegorijas, personifikacijas, heraldiką, miestų, dvarų, pilių ar sodų architektūrą ir jos elementus buvo formuojama kompozicija. Antai XVII a. lietuvių autorius Kazimieras Semenavičius politinėms šventėms siūlė rinktis Fortūną – moterį balansuojančią ant sferos, kad politikai nepamirštų, jog aukštai užkilus, galima nesunkiai nukristi. Žemiškesnėms puotos tiko ir vyno dievas Bakchas.
Kiekvienai tokiai šventei konditeriai kurdavo stalo centrinį dekorą iš itin brangių ingredientų – cukraus, marcipanų ar nugos. Taigi, tai buvo ne tik vizualiai patraukli „stalo pasaka“, bet ir galios bei turto išraiška. Tiesa, XVIII a. cukrui atpigus ir paplitus miestiečių tarpe, aristokratai užsigeidė kažko brangesnio – tai buvo ką tik Europoje išrastas kietasis porcelianas. Taigi, ant aristokratų stalo centro suspindo porcelianinės skulptūros. Taip galėjo dekoras būti iš sidabro ar auksuotos bronzos.
Tačiau 1806 m. Napoleonui uždraudus cukraus importą ir pakilus jo kainai, cukrus vėl grįžo ant aristokratų stalo. Būtent šiuo metu M. A. Carême ir kūrė savo nuostabiausias skulptūras, o viena iš jų, menanti pilies šeimininkų Gelgaudų laikus ir atgimė šiuo Kalėdiniu laikotarpiu Panemunėje.
Cukrinės skulptūros paroda veiks iki 2022 m. sausio 7 dienos, tačiau šefas Evaldas Juška siūlo suskubti pažiūrėti kuo greičiau, nes šviežia ji gražiausia!
