– Aš ir dirbdama valytoja žinojau, kad bandysiu daryti, tai ką labiausiai mėgstu – masažuoti. Man šis darbas labai labai patinka.
Jau daugiau nei penkis mėnesius tęsiasi karas Ukrainoje. Ir niekas neturi burtų lazdelės, kuria pamojus, būtų įmanoma sužinoti, kada jis baigsis. O jo baigties nori visi, ypač ukrainiečiai, kurie išvyko į svetimas šalis, kad apsaugotų save ir savo vaikus.
Norime savo skaitytojus supažindinti su ukrainiete Anastasija Lungul (Анастасия Лунгул) iš Kyjivo. Jos istorija panaši kaip ir daugelio kitų karo pabėgėlių. Kovo pradžioje bėgdama nuo karo Ukrainoje, atsidūrė Alytaus pabėgėlių centre. Ten dirbančios moterys jai pasiūlė tuo metu vienintelį buvusį variantą – vykti į Raseinius. Tad keturios vienos šeimos moterys: Anastasija, jos penkiametė dukra, mama, sesuo ir teta atvyko čia. Anastasija su savo šeima, ne tik įsikūrė Raseiniuose, bet ir įgyvendino savo norą – pradėjo dirbti masažiste.
– Anastasija, jūs tik atvykusi į Raseinius iškart įsidarbinote?
– Taip, mes visos kreipėmės į Užimtumo tarnybą ir įsidarbinome ten, kur pasiūlė. Man pasiūlė dirbti valytoja, teta, kuri Ukrainoje dirbo pardavėja, rado darbą jūsiškiame prekybos centre. Darbus radome visos ir gan greitai.
– Tačiau šiandien mes kalbamės jūsų masažo kabinete. Tad regis per tą trumpą laiką, kol čia gyvenate, jums pavyko įgyvendinti savo norą, dirbti mėgstamą darbą?
– Aš dirbdama valytoja žinojau, kad bandysiu daryti, tai ką labiausiai mėgstu – masažuoti. Man šis darbas labai labai patinka. Regis tiek už vieną darbą, tiek už kitą moką pinigus, tačiau iš masažų uždirbti pinigėliai man labai mieli. Tai mano sielos darbas.
– Ar sunku buvo pardėti dirbti, susitvarkyti dokumentus?
– Nepasakyčiau. Jūsų šalis labai padeda ukrainiečiams ir žmonės labai geri. Na tikrai nesutikau piktų ir bloga linkinčių, niekas nekaišiojo pagalių į ratus. Visi geranoriški, padeda, pakonsultuoja. Labai esu visiems dėkinga.
– Ilgai užtrukote, kol susitvarkėte leidimus, dokumentus, kad galėtumėte dirbti?
– Apie mėnesį. Sakyčiau, kad gan greitai.
– Kaip susikalbate su klientais? Gal kažkiek bandote išmokti lietuviškai?
– Jūs visi labai draugiški, klientai stengiasi kalbėti su manimi rusiškai. Su šiuolaikinėmis technologijomis – tai jokia problema. Jei reikia imame telefoną ir verčiame. Aš pati ir dukrytė mokomės jūsų kalbos. Po truputį pradedu suprasti bent jau pokalbių kontekstą.
–Žinoma, dukrytei kyla klausimų, kodėl mes negalime grįžti namo, ten kur tėtis, senelis, jos draugai. Situaciją bandau paaiškinti viską sušvelnindama ir pritaikydama jos amžiui.
– O kaip jūs su dukrele jaučiatės Raseiniuose? Jūs gi didmiesčio, sostinės merginos?
– Dabar – puikiai. Dukrytė lanko darželį, tiesa, dabar būna kartu su manimi, tokios jos mažytės atostogos, tačiau nuo rugsėjo grįš į darželį, pas grupės draugus. Žinoma, jai kyla klausimų, kodėl mes negalime grįžti namo, ten kur tėtis, senelis, jos draugai. Situaciją bandau paaiškinti viską sušvelnindama ir pritaikydama jos amžiui.
O tik atvykus, ankstyvą pavasarį, čia dar buvo šalta ir labai tylu. Mažai žmonių, mašinų, ūžesio. Buvo labai liūdna. Aš mamai vis sakydavau, kur žmonės? Mes juokaudavome, kad čia galima vos ne nuogiems vaikščioti – nieko nesutiksi. Atšilus, atėjus pavasariui viskas pasikeitė, ir mūsų nuotaika pagerėjo. Gatvės prisipildė žmonių, judesio, tapo lengviau, o galų gale ir su situacija apsipratome.
– Labai sunku klausti, tačiau kokie jūsų planai?
– Mes gyvename tokiu terminu „trys mėnesiai“. Atvykome, sakėme trims mėnesiams, tikėjomės, kad baigsis karas. Dabar gyvename dar tris mėnesius. Matysime, mes nieko nežinome. Tiesiog gyvename ir laukiame.
– Kaip tavo likusi Ukrainoje, vyriškoji šeimos dalis, laikosi?
– Sostinėje sąlyginai ramu. Vyras pasakoja apie sirenas užkaukiančias bet kuriuo paros metu, praskrendančias raketas, bombardavimus. Sako, kad jau priprato. Net naktį suveikus sirenoms ne visi į rūsius bėga. Žmonės stengiasi gyventi, kiek įmanoma, įprastą kasdieninį gyvenimą. Skubėti į darbą, grįžti namo ir taip toliau. O kaip kitaip? Reikia gyventi toliau ir tikėtis, kad šis košmaras greitai baigsis.
Anastasija su mažyte savo šeima nesėdi sudėjusi rankų ir nelaukia, kol kas nors ką nors atneš, padės ar parems. Moteris tvirtai kabinasi už gyvenimo ir pati sprendžia iškilusias problemas. Šiandien ji siūlo savo, kaip masažistės paslaugas ir labai laukia naujų klientų. Tai jos ir dukrytės pragyvenimo šaltinis.
Anastasija dirba adresu: Vilniaus g. 95, Raseiniuose.
Susisiekti su ja galite telefonu 8 648 79069 arba parašyti socialiniame tinkle facebook Анастасия Лунгул.