Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas Jonas Brigys
2023 m. Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka įgyvendina projektą „Senasis žemaitis – Simonas Daukantas“ (vadovė viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Renata Aleksiejienė), kurio rėmuose jau surengtas ne vienas įsimintinas renginys. Rajono žiūrovai buvo pakvieti į profesionalaus meno koncertinės programos „Simonas Daukantas“ pristatymus (Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje ir jos Viduklės filiale), įvyko filmų apie S. Daukantą demonstravimai Raseinių Maironio parke ir Ariogalos Tado Daugirdo aikštėje.
Anykščių dramos teatras Nemakščiuose ir Ariogaloje suvaidino spektaklį „Daukantas“, Kretingos Simono Daukanto progimnazijos folklorinis ansamblis „Blezdingėlė“ surengė pasirodymus RMMVB Gruzdiškės filiale ir Šiluvos gimnazijoje, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešojoje bibliotekoje, RMMVB Vosiliškio filiale ir Didžiulių kaimo bendruomenėse įvyko Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ popietės – „Žemaitiški skaitymai“.
Rugpjūčio 25-26 d. viešojoje bibliotekoje žiūrovams buvo pristatyta Raseinių rajone šiuolaikinio meno guru tapusio Arūno Kazlausko kartu su keliais bendraminčiais sukurta meninė instaliacija „Simonas Daukantas – romantizmo epochos istorikas“ (sumanymas ir realizacija – „Idėjų upė“). Anot A. Kazlausko, S. Daukantas kūrė tautinės lietuvių kultūros viziją – tai kultūra, išauganti iš konkrečios vietos, kuriama žmonių, nuo amžių susigyvenusių su atšiauriu, šiaurietišku kraštovaizdžiu. Iš šio tautinio centro matomas ir visas kitas pasaulis. Menine instaliacija šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis siekta perteikti sudėtingą ir daugiasluoksnį XIX a. Lietuvos istorijos periodą, kuriame S. Daukantas, tarnaudamas carinės Rusijos imperijos valdininku (!), kūrė romantišką niekam nežinomos valstybės istoriją…
Anot profesoriaus Liberto Klimkos, Simonas Daukantas gimė Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-ųjų spalio 28 d., o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864 m. gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. Sunkiai pervertinamas S. Daukanto palikimas verčia vėl ir vėl į jį atsigręžti, permastyti, atrasti kažką naujo ar prisiminti pamirštą.
Šiuolaikinės meno formos suteikia ypač daug laisvės savaip interpretuoti kūrinyje autoriaus sukurtus vaizdus, pateiktus objektus, garsus, užuominas todėl ir ši apžvalga yra tik bandymas išreikšti vieno žiūrovo subjektyvius įspūdžius. Pritemdytoje kamerinėje bibliotekos salės erdvėje dominuoja neskubrus vaizdų kaleidoskopas, iš ekrano sklindantys skaitovų balsai (ištraukos iš S. Daukanto knygų „Istorija Žemaitiška“ ir „Žemaičių pasakos“). Instaliacijos garso takelyje skamba audiovizualinio meno dueto „Bionics“ kompozicijos, folklorinio ansamblio „Gilė“ atliekama etnografinė muzika, ją savotiškai įrėminantis ir perėjimus fiksuojantis baltasis triukšmas.
Efemeriškas peteliškės sparnų mostas primena fantastikoje dažnai pasitaikantį drugelio efekto tropą (metaforą), kurį bene pirmasis savo kūryboje panaudojo Ray Bradbury, ir kviečia į kelionę laike, primena istorijos kintamumą ir vieno žmogaus galimybę įvykių tėkmę nukreipti nauja vaga. Šią pabrėžtinai nespalvingą vaizdų, garsų ir simbolių kompoziciją sumontavo pats instaliacijos autorius A. Kazlauskas. Kuriant instaliaciją taip pat dalyvavo Evaldas Mikalauskis, Monika Vaznonė, Diana Valantinaitė ir penkiametis Benediktas Vaznonis.
Prieblandoje prožektorių spinduliai išryškina savarankiškas lakoniškas kompozicijas – elegantiškos antikvarinės kėdės (Raseinių krašto istorijos muziejaus eksponatai), trapus porcelianas, laisvai krintančios drapiruotės, kukli lauko gėlių puokštė ar tautiniu ornamentu įsipinanti lovatiesė kuria mikroerdves, pasakoja istorijas, ragina sustoti, susimastyti, žadina vaizduotę, kviečia dialogui su savimi ir istorija.
Kiekvienoje kompozicijoje ypatingą vaidmenį atliekantys paveikslai (jų autoriai Aistė Juškevičiūtė, Aldona Pociūtė-Juškevičienė, Vidmantas Petraitis ir Darius Rakauskas) – lyg langai į istoriją. Prie jų sustojus kyla mintis – ar mes pro tuos langus matome praeityje likusio pasaulio atspindžius, ar iš anos Laiko pusės į mus žvelgia pati istorija.
Subtilus artefaktų, meno objektų, jų kompozicijų, ekrane (dar vienas langas!) nuolat vykstančio judesio, šešėlių, šviesos ir garso derinys diktuoja savą ritmą. Atrodo, kad istorija ir menas šioje instaliacijoje pulsuoja, prabyla darniu sąskambiu, išlaiko romantišką XIX a. dvasią ir tuo pačiu metu gyvena nūdienos neramiu džiazuojančiu ritmu.
Arūno Kazlausko ir Samantos Petraitės nuotraukos
