Penktadienį ir šeštadienį, liepos 19 – 20 dienomis Raseinių raj. Daugodų kaime šurmuliavo jubiliejinis, jau dešimtasis, dainuojamosios poezijos festivalis – „Dpoezijos šaltinis“. Čia rinkosi festivalio senbuviai ir naujokai. Su nekantrumu poezijos, dainos ir žodžio šventės laukė žiūrovai.
Dangus nusileidžia į širdį
Daugoduose, erdvioje Redos ir Rosvaldo Kunickų sodyboje jau dešimtmetį durys plačiai atsiveria kūrėjams, menininkams, bardams. Svečius pasitinka festivalio rengėjai Arminas ir Alma Elijošiai. Ramybe ir susikaupimu bei begaline meile savo kraštui, poetiniam žodžiui bardų dainomis suskamba Daugodai. Apdainuojamos gegužės naktys, vyšnių žydėjimas, gyvenimo šioj žemėj laikinumas, amžinybės siekis. Dešimtajame, jubiliejiniame festivalyje renginio senbuviai priminė apie išėjusiuosius, nemirtingą savo sielą įamžinusius eilėse poetus, muzikantus. „Kai poetas išeina į Dangų, dangus nusileidžia į širdį”, – apie nepamirštamą poeto būtį, bardų dainose suskambo a.a. Dalios Teišerskytės žodžiai. Tradiciškai ir nepakeičiamai žemaičių kalba skambėjo Andriaus Jokubausko dainos, su amerikietišku akcentu lietuviškas dainas muzikavo Jonas Dainius Beržanskis. Nors su ženkliu akcentu, bet lietuviškas žodis sklido iš jo amerikietiškų lūpų, tačiau tėvynės meilė reiškėsi dainose. Per muzikos erdves nešiojo festivalio senbuvių lyriškos dainos, senas geras dainas priminė Vytautas Babravičiaus ir Aldonos Stankutės duetas. Jubiliejiniame renginyje gražiausias savo dainas atliko patyrę bardai Jonas Baltokas ir „Jie du”, gitaros stygas virpino Saulius Lapėnas, atmosferą kaitino Julija Ritčik kartu su Justu ir Rimantu Jasenkomis. Daug geros muzikos, prasmingų tekstų, gražių žmonių. Visus išvardinti būtų sunku, tačiau kiekvienas atvykęs unikalus ir labai reikalingas. .
Teksto ir muzikos galia
Labai laukiamas buvo ir jaunimas, kurio energija, kitoks požiūris į muziką, eiles reiškėsi su jaunatviška galia, gyvenimo šviesa ir energija. Ansamblis „EternaFolks” naujame kontekste atgaivino lietuvių liaudies melodijų skambesį, grupė „Šilo tiltas”, žiūrovų dėmesio sulaukė „Poezijos medžiotojai” ir grupė „Vitražai”. Bene daugiausia publikos aplodismentų ir susižavėjimo šūksnių sulaukė grupė D.I.K.V.A.Š. Publiką jie kaitino išprotėjusiais tekstais, savo enerija ir nepaprasta būgnininkės bei vokalistės Martynos Gedvilaitės charizma. Jų dainose gausu bepročių ir balandžių, kniaukia juoda katė, bet svarbiausia, kad tikima teksto ir muzikos galia.
Priartėti prie nepasiekiamo
Poezija, menas kūryba suteikia estetinį malonumą ir džiaugsmą per grožio patyrimą, bendrystę, naujų kūrybinių idėjų generavimą, tačiau tobulybė yra nepasiekiama, tad eilės, dainos, skoniai, kvapai, mados suvokimas tik priartina mus prie absoliuto, kuris iš pirmo žvilgsnio yra taip arti, kiekvieno kuriančio žmogaus sielos, o kartu ir nepasiekiamas lyg „Rasienių Magdės pasturgalis“. Šį posakį paminėjau neatsitiktinai, mat jubiliejiniame, dešimtajame „Dpoezijos šaltinyje“ bendromis pastangomis buvo bandomas prikelti, prisiminti ir aktualizuoti lengendinį personažą – Raseinių Magdę.
Pas Magdę dažniau nei į atlaidus
Po renginį vaikščiojo ypatingai ryškiai pasipuošusios damos, kurios atstovavo „Raseinių Magdės” klubą, o šios fatališkos moters, prancūzaitės Magdalenos istoriją tarp realybės ir legendos visiems susirinkusiesiems pasakojo Raseinių krašto gidas Arnas Zmitra. Anot renginio šeimininko Armino Elijošiaus, A. Zmitra yra ištyrinėjęs Raseinių Magdę skersai ir išilgai. Gidas akcentavo, jog žmonių galvose Raseinių Magdė formavosi labai skirtinga. Vieniems ji lietuvaitė su tautiniu kostiumu, kitiems – nepaprasta puošeiva gražuolė. A. Zmitra kalbėjo, jog XVIII amžiuje Raseiniuose gyvenusi prancūzaitė Magdalena, kurios papuošalai ir apdarai traukė aplinkinių akį – skarelės, suknelės, skrybėlaitės. Ji atvežė prancūzišką madą į Raseinius, buvo modernumo šauklys. Moterys ją ne visada vykusiai kopijuodavo, o tuo pačiu ir apkalbinėjo, kai tuo pat metu vyrai, pasak senųjų Raseinių gyventojų, traukdavo pažiūrėti į Raseinių Magdę dažniau nei į Šiluvos atlaidus. Ji patraukė net lietuvių liaudies dainiumi tituluojamo poeto Maironio dėmesį, kuris skyrė jai savo poemą. Paprasti Raseinių žmonės į ją žiūrėjo su nuostaba, o ir kaimynes pašiepdavo, jei kuri moteris labiau pasipuošdavusi, šie sakydavę, jog pasirėdžiusi lyg Raseinių Magdė. Iki šių dienų „Raseinių Magdės pasturgalis“ yra posakis, kuris gali būti laikomas hiperboline išraiška, naudojama pabrėžti atstumą ar sunkumą pasiekti tam tikrą vietą ar dalyką. Tai dažnai vartojama juokais arba norint pabrėžti situacijos absurdiškumą. Žmonės jį naudoja įvairiose situacijose, dažnai su humoru ar ironija.
Kaimo mergaitės vaizdinys
Sovietmečiu atsirado kapela, kurios vedėja, pasirėdžiusi tautiniu kostiumu, prisistatydavo Raseinių Magde, tad žmonių sąmonėje iškilo kaimo mergaitės vaizdinys. Tarpukariu leistas žurnalas „Raseinių Magdė”, skirtas satyriškai pašiepti valdžios sprendimus. Raseiniuose sukurta pyrago „Magdė” receptūra, Raseinių visuomeniniame maitinimo susivienijime, dabar ten restoranas „Rasa”. Tad charizmatiška prancūzaitė paliko savo pėdsaką Raseinių krašte.
Nuo knygų objektų iki poezijos labirintų
Poezijos skaitymuose buvo pristatytos vieno eilėraščio rankų darbo knygos – objektai, kuriuos gamina dirbtuvių širdimi dėl nuolatinio stuksėjimo tituluojama menininkė Leonora Kuisienė. Savo eiles skaitė Raseinių krašto ir kiti poeziją kuriantys žmonės, literatai. Vieni rimtai, susikaupę, kiti optimistiškai ir džiugiai vedžiojo po žodžių labirintus. Į poezijos skaitymus atvykęs poetas Vainius Bakas neslėpė, kad didžiausia jo gyvenimo baimė – sustoti, pradėti mikčioti, nerišliai kalbėti ant scenos. „Man baimė apsikvailinti ant scenos tolygi mirties baimei”– prasitarė jis. O į jo gyvenimą išjaustas žodis atėjęs iš šeimos. Pradėjus rašyti eiles, dar keturiolikmetis poetas, susidūrė su rūsčia realybe. Žurnalistams spaudoje poetą pavadinus jaunuoju genijumi, mokytojai aukščiau kilstelėjo lūkesčių ir reikalavimų kartelę, dėl ko teko nemažai nukentėti. V. Bakas neslėpė, kad niekada nebuvo populiarus tarp bendraamžių , tačiau poezija vieną kitą merginą sužavėti padėjo. Na, o poeziją savo puodose kūrė Kirvio koto turnyro dalyviai, kurie virė, kepė ir vaišino visus susirinkusiuosius savo patiekalais.
Praturtino sielą ir protą
Šis festivalis praturtino ir sielą ir protą. Leido pasiklausyti nuostabių dainų, paklaidžioti po poetinio žodžio labirintus, o kartą patyrus šio renginio aurą, svetingą festivalio šeimininkų priėmimą norisi į Daugodus sugrįžti kasmet. Neatsitiktinai šiame renginyje pasimatė nauji ir jau gerai žinomi ir pažįstami muzikantų, kūrėjų, bardų, poetų veidai. Į turistinius maršrutus, kol kas Daugodai nėra įtraukti, tačiau, juos garsina kasmetinis Redos ir Rosvaldo Kunickų sodyboje vykstantis dainuojamosios poezijos festivalis – „Dpoezijos šaltinis“.
Tekstas: Danos Lukauskienės
Foto: Vytaliaus Judicko
