Kaip ir kasmet, prasidėjus sausiems ir karštiems orams bei jiems užsitęsus, didžiausią nerimą ugniagesiams gelbėtojams kelia durpynų, miškų ar kitų atvirų teritorijų gaisrai, kurių gesinimui prireikia daug pastangų, laiko ir ištvermės. Dažniausiai tokius gaisrus sukelia neatsargūs poilsiautojai, grybautojai ir uogautojai, numetę neužgesintą nuorūką, degtuką arba palikę neužgesintą laužą. Miške, kur yra daug greitai užsiliepsnojančios augmenijos – sausos žolės, spyglių, dervingų medžių šakelių, sausų samanų, kur gausu deguonies prisotinto oro, viskas dega daug sparčiau, todėl nuorūką, degtuką ar kitą liepsnos šaltinį reikia užgesinti daug rūpestingiau negu įprastai. Ypač didelį pavojų miškams kelia juose deginami laužai. Juos leidžiama kurti tik specialiose aikštelėse, apsuptose iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona ir iki nedegančio grunto pašalintos miško paklotės juosta. Arti laužavietės neturi būti sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų. Negalima kurti didelių laužų, kai pučia stiprus vėjas, nes žiežirbos gali uždegti šalia esančią augmeniją. Esant sausam ir karštam orui, kūrenti miške laužus draudžiama. Paliekant laužą būtina įsitikinti, kad jis gerai užgesintas. Patikimiausia žarijas užgesinti vandeniu arba užberti žemėmis.
Dar viena su žmogaus veikla susijusi gaisrų miškuose priežastis – automobiliai ir kitos transporto priemonės. Kibirkštys, lekiančios iš automobilių, traktorių, miškovežių ir kitų transporto priemonių variklių arba netvarkingų išmetamųjų vamzdžių, gali uždegti sausą miško paklotę. Tad per sausrą į mišką geriau nevažiuoti.
Vykdami į mišką poilsiauti, atkreipkite dėmesį į oro ir gaisringumo prognozę, į miške ir poilsio aikštelėse esančias informacijos priemones, vykdykite visus miškininkų ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojų nurodymus.
Pastebėję miške ar šiaip gamtoje gaisrą, nepraeikite abejingai pro šalį, iškvieskite ugniagesius ir jei degimas dar nėra pavojingai išplitęs, pasistenkite patys jį užgesinti, nelaukdami kol ugnis išplis į didesnius plotus. Užsidegusią miško paklotę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis, drabužiais arba užtrypiant kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba užberti žemėmis. Jeigu liepsna įsisiautėjo ir matote, kad jos neįveiksite, geriausia pasišalinti į tą pusę iš kur pučia vėjas. Blogiausiu atveju kreipkitės pagalbos į vietinius gyventojus, jie padės greičiau susisiekti su specialiosiomis tarnybomis. Nepavykus ugnies užgesinti patiems tiesiog saugioje, neuždūmintoje, vietoje sulaukite atvykstančių ugniagesių ar miškininkų, gal būt jiems reikės jūsų pagalbos pasirenkant tinkamą privažiavimą prie gaisro ar net gesinti gaisrą kol atvyks gausesnės pajėgos.
Dažnai sulaukiame klausimų kaip reikia identifikuoti gaisro vietą ir teisingai ją nurodyti ugniagesiams, juk miške gatvių ir namų su numeriais nėra. Atsakymas paprastas – visi stambesni valstybiniai miškai yra padalinti kvartalais, juos lengvai galima atskirti nuo miško keliukų ir properšų dėl charakteringų tiesių iškirstų medžių linijų, kurių susikirtimuose yra įrengti gelžbetoniniai ar mediniai stulpeliai su miško kvartalų numeriais. Pranešant apie miško gaisrą reikėtų tik įvardinti, vietovę (miestas ar rajonas, gyvenvietė ir miško pavadinimas, jei tokį žinote) ir padiktuoti ant miško kvartalų susikirtime esančio stulpelio nurodytus skaičius. Kitas variantas yra koordinatės. Šiandien visi kišenėje turime išmanu mobilų telefoną, be jo neišeiname iš namų, todėl jo meniu įjungę vietovę ir įjungę žemėlapių programėlę ar naršyklę galime sužinoti savo buvimo vietą išreikštą vietovės koordinatėmis. Tiesiog padiktuokite šias koordinate bendrojo pagalbos centro darbuotojui ir Jūs kaip mat būsit surasti. Tai galima panaudoti ir pasiklydus miške.
Būkite rūpestingi ir atsargūs su ugnimi gamtoje!
KILUS GAISRUI SKAMBINTI 112
Raseinių PGT vyriausiasis specialistas Artūras Vilčinskas
