Raseinių naujienų portalas

KitaKultūraLaisvalaikis

Arnas Zmitra: Raseinių miesto plėtra pokaryje

VšĮ „Atrask Raseinius“ direktorius, Raseinių Šaltinio progimnazijos istorijos vyr. mokytojas

Vesdamas ekskursijas Raseinių mieste negaliu išvengti temos apie sovietinį miesto išplanavimą. Raseiniai yra sovietinės miestų regeneracijos produktas, kurį norisi aptarti šiame straipsnyje. Dažnas raseiniškis ar miesto svečias žino apie tragišką miesto likimą II pasaulinio karo metais, miestas pagrįstai laikomas labiausiai nukentėjusiu Lietuvoje. 1944 m. vasarą vykusios kovos tarp Raudonosios armijos ir Vermachto kariuomenės Raseinių apylinkėse bei pačiame mieste paliko vieną didžiulę griuvėsių krūvą.

Įvairūs šaltiniai ir prisiminimai pateikia skirtingus skaičius apie miesto sunaikinimo procentą: 90, 95 ir pan. Dažniausiai minima 90 proc. 1952 m. Raseinių miesto išplanavimo ir užstatymo projekto tekstinėje dalyje rašoma: „Iš miesto beliko tik griuvėsių krūva. <…> Miestas sunaikintas 90 %“[1]. Tikslus procentas nėra svarbu, labiau norisi akcentuoti, jog tokie padariniai reiškė vieną – Raseiniai pokaryje „prisikėlė“ ir šiandien mes matome XX a. antroje pusėje sukurtą miestą.

Po karo mieste trūko gyvenamo ploto. Žmonės kaip išgalėdami statė, bandė įsikurti mieste. Vieni statėsi iš griuvėsiuose likusių medžiagų, kiti žiemą atsitempdavo rąstinius namus iš aplinkinių kaimų (pvz. ištremtų žmonių). Miestas anuomet atsistatinėjo chaotiškai. Sovietinė valdžia ėmėsi esminių miesto atstatymo darbų, pirmiausia rūpinosi gyvenamojo ploto (be abejo, pirma jis atiteko partiniams funkcionieriams) ir administracinių pastatų, o vėliau – reprezentacinių pastatų statyba, formavo miesto žaliąsias erdves.

Gana greit istoriniame miesto centre atsirado Vykdomojo komiteto rūmai (dab. Raseinių rajono savivaldybė), pirmieji dviejų ar trijų aukštų daugiabučiai dabartinėse Maironio ir Vytauto Didžiojo gatvėse, Kultūros rūmai (dab. M. Martinaičio viešoji biblioteka), praplėsta Žemaičio aikštė, atsirado miesto skveras (dab. Nepriklausomybės gynėjų aikštė) ir kt. Tai buvo itin sudėtingas Raseinių miesto planavimo laikotarpis. Vėliau parengtas miesto generalinis planas, statybos ir miesto plėtra tapo mažiau chaotiška ir labiau reglamentuota.


Žemaičio aikštė apie 1960 m. Fone matomi Vykdomojo komiteto rūmai. A. Ramanauskas nuotr.

Miesto išplanavimo ir užstatymo, generaliniai planai, įvairūs dokumentai pasakojantys apie Raseinių vystymąsi po karo yra viena, tačiau išgirsti gyvųjų liudijimus apie to meto darbą yra visai kita. Vaikystėje teko būti ilgamečio Raseinių rajono vyr. architekto Algirdo Daunoros kaimynu, tačiau anuomet vaikui „neatėjo“ į galvą paklausti apie miesto planavimą. Visgi, tai pavyko padaryti dabar.           

1976 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ Nr. 8/207[1] patalpintas interviu su tuometiniu Raseinių rajono architektu Algirdu Daunora. Tuomet korespondentas stebėjosi kaip A. Daunora jau 11 metus dirba tokioje pozicijoje, kai tuo tarpu kitose rajonuose kadrai tokioje pozicijoje dažnokai keičiasi.

Tada A. Daunora atsakė: „Yra kolegų, kurie pereina dirbti į statybos organizacijas, juos pavilioja didesnis atlyginimas, geresnės sąlygos. Bet, mano manymu, rajono architekto darbas įdomesnis – jau vien tuo, kad aprėpi tiek sferų, sprendi tiek klausimų, nuo tavęs taip daug kas priklauso“[2]. Ir tikrai, A. Daunora nesusigundė geresniu atlyginimu ir ištikimai tarnavo Raseinių rajono architektu net 40 metų. Žemiau pateikiamas trumpas pokalbis, kuriame norisi atskleisti kaip atrodė anuometinė rajono vyr. architekto kasdienybė ir kaip vyko Raseinių miesto plėtra.


Raseinių rajono architektas savo darbo vietoje. A. Daunoros asmeninio archyvo nuotr.

Pradėkime nuo pradžių, kaip Jūs atsiradote Raseiniuose? Koks buvo Jūsų darbas?

1965 m. baigęs Kauno Politechnikos instituto Statybos fakultetą pagal paskyrimą pradėjau dirbti Raseinių rajono Vykdomajame komitete Raseinių rajono architektu. Rajono architekto darbas buvo daugiau kaip urbanisto, rengdavome užduotis teritorinio planavimo dokumentams sudaryti, miestų generaliniams planams, gyvenviečių suplanavimo projektams parengti. Taip pat visuomeninių, gyvenamųjų, gamybinių pastatų, inžinerinių tinklų statybai. Su rajono architektu dirbo gamybinė grupė, kurios darbuotojai matuodavo sklypus ir sudarydavo projektus vienbučių gyvenamųjų namų statybai.

Visus pastatus projektuodavo specializuoti projektavimo institutai (Pramprojektas, Miestų statybos, Žemės ūkio, Komunalinio ūkio projektavimo institutai). Rajono architektas turėjo dalyvauti projektavimo institutų rengiamų projektų aptarimuose, organizuoti parengtų projektų derinimo procedūrą rajone. Architektas asmeniškai objektų projektavimo darbais negalėjo užsiimti, kadangi tam reikėjo daugelio kitų specialybių darbuotojų indėlio, o samdyti kitus darbuotojus ir dirbti privačiai buvo draudžiama.

Visi statybos ir projektavimo darbai buvo griežtai reglamentuoti. Buvo ribojami pastatų ir netgi atskirų patalpų plotai (pvz. virtuvė vienu metu turėjo būti nedidesnė kaip 6 kv. ir pan.). Individualius objektų projektus buvo galima rengti tik išimtinais atvejais, gavus specialų Valstybinio statybos reikalų komiteto leidimą. Visa informacija apie tokia tvarka parengtus projektus turėjo būti pateikiama sąjunginiam „Gosstrojui“ Maskvoje.

Sodo nameliai, vieno buto gyvenamieji namai, daugiabučiai gyvenamieji namai, gamybinės žemės ūkio paskirties pastatai, netgi visuomeniniai pastatai buvo statomi pagal institutų parengtus tipinius arba kartotinius projektus. Statybinių medžiagų pasirinkimas buvo skurdus (cementas, žvyras, silikatinės plytos, kalkės, medis), o ir tų pačių labai trūko. Esant tokiai tvarkai kūrybiškumui projektuojant ir formuojant gyvenamą aplinką likdavo nedaug galimybių.

Kokią Raseinių miesto situaciją radote pradėjęs dirbti? Kokie buvo Jūsų pirmieji darbai?

Per karą 96 proc. miesto pastatų ir įrenginių, gatvių buvo sugriauta. Visiškai neliko jokio senamiesčio, svarstyta ar iš viso tikslinga atstatyti miestą toje pačioje vietoje. Kai kuriais duomenimis, po karo mieste buvo tik apie 200 gyventojų. Žmonėms reikėjo pastogės, todėl gyventojai statė bet kokį būstą iš to, kas liko griuvėsiuose. Taip susiformavo chaotiškas teritorijų užstatymas. Apie 1947 m. buvo parengtas miesto centrinės dalies suplanavimo projektas. Pirmiausiai centre pradėti statyti keli 8-12 butų gyvenamieji namai, suremontuota mokykla (dab. Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla), ligoninė. Vėliau pradėti statyti Tarybų rūmai (dab. Raseinių rajono savivaldybė). Vėliau buvo pradėti statyti Kultūros rūmai (dab. Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka).

1959 m. buvo parengtas generalinis miesto planas, kuriuo buvo numatyta kokios paskirties pastatais turi būti užstatomos teritorijos. Taip tolimesnė miesto statyba tapo tvarkingesnė.

1965 m.p radėjus dirbti architektu mieste situacija vis dar buvo apgailėtina. Neišvystytas miesto gatvių tinklas, magistraliniai respublikinės reikšmės keliai kirto miesto centrą, todėl Vilniaus, Maironio, Vytauto Didžiojo gatvėse buvo intensyvus ir triukšmingas dvipusis eismas. Mieste trūko vandens, arteziniai gręžiniai išmėtyti po visą miestą, nebuvo centralizuotos nuotekų sistemos, valymo įrenginių. Didesni pastatai buvo šildomi iš vietinių katilinių arba krosnių.

Kiek man žinoma, anuomet viena pagrindinių užduočių buvo suformuoti miesto gamtinį karkasą. Papasakokite kaip tai sekėsi įgyvendinti?

Miesto gamtinį karkasą sudarė Vilkupio ir Rasupio upelių slėniai, centre esanti Žemaičio aikštė ir Nepriklausomybės gynėjų aikštė (anuomet vadinti skverais), miesto parko dalis nuo Švč. Trejybės cerkvės iki turgaus ir gyventojų pasodintas pušynas prie Prabaudos upelio. Keliose gatvėse buvo pasodinta gatvių želdinių, daugiausia uosialapiai klevai ir kaštonai. Kadangi šie medžiai trumpaamžiai, tai laikui bėgant išretėjo ar visai sunyko.

Raseinių piliakalnis (vad. Prabauda) iš pietvakarių pusės 1960-61 metais. Vėliau ši teritorija apsodinti pušynu. Autorius B. Buračas. Saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
 
Taip atrodė dabartinio Rasupio parko centrinė dalis 1976 m. A. Daunoros asmeninio archyvo nuotr.

Želdinių mieste buvo aiškiai per mažai, todėl ėmėmės medžiais apsodinti upelių slėnius, visas neužstatytas teritorijas, plotus prie kelių įvažiuojant į miestą iš visų pusių. Kad pagerintume miesto vaizdą privertėme gyventojus nugriauti netvarkingas medines tvoras ir paskatinome vietoje jų sodinti gyvatvores.

Visi želdinių sodinimo darbai buvo vykdomi gyventojų talkų metu arba atskirų miesto gyventojų iniciatyva. Taip buvo išplėstas miesto parkas (dab. Maironio) nuo Švč. Trejybės cerkvės iki Kultūros centro. Taip pat pasodinti želdiniai Rasupio parke. Želdynų projektavimui niekas lėšų neskirdavo, todėl patys rengėme eskizus ir pagal juos sodinimo medžius. Medeliams įsigyti pinigų neturėjome, tekdavo pasikasti jų miškuose arba apleistuose medelynuose.

Želdynų įrengimui gerokai trukdė tai, kad miestelėnai dėl materialiųjų sąlygų mieste laikė gyvulius, dažnas turėjo daržiukus, net miesto centre tarp Švč. Trejybės cerkvės ir dabartinio Kultūros centro buvo daržai, dalis Rasupio parko taip pat buvo užsodintas daržais. Šią problemą dalinai pavyko išspręsti, kai buvo sukurti kolektyviniai sodai. Gaila tik tai, kad dėl tuo metu galiojusių įstatymų soduose teko projektuoti siauras gatveles ir dabar kolektyviniuose soduose pradėjus statyti gyvenamuosius namus, tai tampa rimta problema.

Šiandien galime pasidžiaugti, kad miestas tapo žalesnis, atsirado vejos, menkaverčius augalus po truputį keičia vertingesni. Želdynuose pasigendu tik gražiai žydinčių krūmų, o jie tikrai gerokai pagerintų vaizdą, tačiau tai tik laiko ir kultūros klausimas.

Kaip vystėsi Raseinių miestas? Jūs pradėjote dirbti 1965 m., kuomet prasidėjo didžiųjų daugiabučių kvartalų projektavimas ir statybos, prie Jums dirbant buvo pastatytos mokyklos, darželiai, kultūros įstaigos, suprojektuoti gyvenamieji kvartalai, žaliosios zonos ir pan. Jūs 1990 m. patyrėte santvarkų kaitą. Atkūrus nepriklausomybę dar dirbote iki 2005 m. Jūsų vadovavimą miesto ir rajono plėtrai galima vadinti epocha.

Miesto plėtra ir užstatymo tempai buvo lėti, tam trukdė infrastruktūros trūkumas, vargana valstybės ekonominė situacija. Daugiabučių namų ar visuomeninių pastatų statybai teko rinktis sklypus ten, kur objektus galima prijungti prie tinklų, juos išplečiant ir išleidžiant mažiausiai pinigų.

1963-64 m. statomi pirmieji namai prie Vytauto Didžiojo gatvės. Tuo pačiu rengiamas kvartalo tarp Dubysos, Pieninės, Vaižganto ir Jaunimo gatvių užstatymo projektas. Pirmasis daugiabutis šiame kvartale pastatytas 1968 m. Daugiabučių anuomet per metus buvo pastatoma vienas ar du. Beveik kiekvieną namą statant teko nukelti menkaverčius vienbučius namus, pastatytus pokario metu. Tai gyventojams buvo itin skausminga. Esant tokioms sąlygoms, chaotiškam miesto užstatymui, kvartalų užstatymas užsitęsė ir liko pilnai neužstatyti iki šių dienų. Šiandien mieste galime pamatyti privačius namus tarsi įsiterpusius tarp daugiabučių.

Dubysos gatvė sovietmečiu. A. Saročkos nuotr.
Lopšelis-darželis „Saulutė“, baigtas statyti 1969 m. A. Saročkos nuotr.
Daugiabučiai Vytauto Didžiojo g., Aštuonračio muziejaus nuotr.

   
 

Vėliau daugiabučius pradėjo statyti įmonės ir statybinės organizacijos savo darbuotojams. Taip atsirado daugiabučių namų kvartalai Stonų, Turgaus, Vaižganto, Rytų ir kt. gatvėse. Beveik pilnai užstatytas kvartalas tarp V. Grybo gatvės ir Vilkupio upelio. 1980 m. patikslinus miesto generalinį planą suprojektuotas „Šaltinio“ kvartalas. Jame turėjo būti pastatyta mokykla (dab. Šaltinio progimnazija), vaikų darželis, visuomeninis-prekybinis centriukas, du devynaukščiai ir kt. Projektuotame kvartale turėjo apsigyventi 7000 gyventojų. Pastatyti pirmieji namai ir mokykla, bet po 1990 m. daugiabučių namų statyba nutrūko

Ištrauka iš laikraščio „Naujas Rytas“, 1988 m. lapkričio 26 d., Nr. 142 (6259)

Didelę dalį miesto teritorijos užima vienbučiai gyvenamieji namai. Ilgai vienbučiai namai buvo statomi jau tokiais namais užstatytoje teritorijoje, sutankinant esamą užstatymą, kad nereikėtų įrengti naujų gatvių. Tokių statybų buvo nedaug, nes trūko statybinių medžiagų. Statybines medžiagas gyventojai galėjo pirkti tik pagal gautas paskyras, kurių per metus užteko 3-4 namams. Bet paradoksas! Gyventojai savo lėšomis, savo jėgomis ir laisvalaikiu labai norėjo statytis savo būstą, bet to neleido tuometinė tvarka. Vis tik miesto Vykdomasis komitetas skirdavo apie 20 sklypų metams vienbučiams namams mieste statyti. Įdomiausia, kad statybines medžiagas gyventojai pirkdavo nežinia kur arba tiesiog pirkdavo vogtas. Apie 1980 m. buvo sudaryti kelių kvartaliukų projektai vienbučių namų statybai: „Draugystės“ kvartalui Vilkupio rajone, kvartalui prie Gintaro, Paverkšnio gatvės ir kt.

1990 m. atkūrus Nepriklausomybę situacija labai pasikeitė. Atkuriama nuosavybė piliečiams į mieste turėtą žemę, turėjome staigiai sudaryti kvartalų suplanavimo projektus laisvoje miesto žemėje. Taip sudaryti „Kalnų“, „Vyturių“ kvartalų užstatymo vienbučiais gyvenamaisiais namai projektai.

Ar Jūs projektuodavote pastatus?

Rajono architektas tiesiogiai pastatų projektavimo darbais užsiimti negalėjo. Per karjerą teko suprojektuoti kelis mažesnius objektus: šarvojimo patalpas Pavasario gatvėje, parapijos namus ir pan. Projektavau nemažai vienbučių gyvenamųjų namų, kai kurie projektai buvo įtraukti į katalogus, kaip kartotiniai, skirti statybai visoje Lietuvoje. Projektavau nemažai smulkių mažosios architektūros statinių, aplinkos tvarkymo objektų (pvz. Raseinių hipodromo tribūna, Raseinių kūno kultūros ir sporto centro stadionas, Rasupio parkas, iki šiol stovintys miesto vartai, koplytstulpis Ateities ir Šaltinio g. sankryžoje, Magdės šulinys ir pan.).

Magdės šulinio statyba, 1985 m. Iš RKIM archyvo

Kas liko neįgyvendinta?

Nebaigtų darbų liko daug. Tai neišbaigtas gyvenamųjų namų kvartalų užstatymas, buvo sumanymas dalį Vytauto Didžiojo gatvės paversti pėsčiųjų gatve. Tarp ligoninės ir poliklinikos buvo planuojama statyti korpusą su baseinu ir fizioterapijos paslaugų kabinetais, buvo planų mieste įrengti lauko kavines.

Miesto plėtra neturi pabaigos, todėl šioje srityje visada bus ką veikti.

Post Scriptum. Skaitydamas įvarius šaltinius ir rengdamas šią publikaciją pavyko rasti intriguojančią užmačią perkelti Nepriklausomybės paminklą „Žemaitis“, kuria norisi pasidalinti su skaitytojais.

Iš 1952 m. Raseinių miesto išplanavimo ir užstatymo projekto:

„Skveras organizuojamas prie Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Maironio gatvių priešais projektuojamą kitoj Vilniaus g. pusėj autobusų stotį. Jis akcentuoja įvažiavimą į miesto centrą. Čia numatomas perkelti iš centrinės aikštės „Žemaičio“ paminklas. Skveras bus apsodintas grupėmis dekoratyviniais medeliais ir karpomais krūmais“[1].


[1] Raseinių miesto išplanavimo ir užstatymo projektas, p. 15.

[1]Raseinių miesto išplanavimo ir užstatymo projektas. Tekstinė dalis. 1952 m. Saugomas Raseinių krašto istorijos muziejuje. RaKIM GEK24409

[1] „Trečias penkmetis rajono architekto poste“, Statyba ir architektūra, 1976, 8/207, p. 16-18.

[2] Ten pat, p.16.

Subscribe
Notify of
guest
0 Komentarų
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus

Contact Us