Kaip jau matosi iš gana informatyvaus vaizdelių koliažo, šiame straipsnyje norėčiau palyginti ir aptarti du panašaus pobūdžio faktus – vykusius tyrimus dėl viešųjų asmenų galimų nusižengimų ir visuomenės (ne)informavimo apie tai.
Pirmasis – tai būtų tyrimas, apie kurį liepos mėnesio pradžioje informavo laikraštis „Alio, Raseiniai“ (teikiantis Raseinių rajono savivaldybės informacijos sklaidos ir publikacijų parengimo paslaugas) straipsnyje skambiu pavadinimu „V.Buloto organizuojamo būrelio veiklą tiria policija“. Sprendžiant iš to, kad straipsnį išspausdino pirmame puslapyje su didele tiriamo asmens nuotrauka, galima daryti prielaidą, jog tokia naujiena yra itin svarbi arba svarbiausia bent jau to numerio laikraštyje.
Iš tikrųjų tyrė, kas tiriamajam, suprantama, nebuvo malonus dalykas. Ir tyrė gana ilgai, matyt dėlto, kad paprašė įtakinga institucija, Raseinių rajono savivaldybė. Negana to, jog tai buvo nemalonus procesas, situacija dar labiau pablogėjo, kai minėtas savivaldybės aktualijų transliuotojas ypač garsiai paviešino ir paplatino šią žinią. Manau, kad puikiai įvaldę informacijos „konstravimo meną“ redakcijos atstovai gerai suprato, kokį poveikį gali padaryti toks jos pateikimo būdas. O jis nešė itin neigiamą krūvį apie aprašomą asmenį ir akivaizdžiai menkino jo reputaciją, tai patikrinta bendraujant su skaičiusiais straipsnį. Be to, platinama neigiama žinutė buvo tokia koncentruota, kad paties laikraščio net skaityti nereikėjo, vos ne kiekvienoje kaimo parduotuvėje galima buvo pamatyti galimai „prasikaltusio“ asmens nuotrauką su antrašte „..tiria policija“ ir „viskas“ turėjo būti „aišku“. Kaip jau minėjau, tyrimas truko pakankamai ilgai, nuo kovo mėnesio kone pusę metų praėjo, kol tyrėjai įsitikino, jog nėra nieko blogo padaryta, tad rugsėjo pradžioje tyrimą nutraukė.
Bet ar tikrai nieko blogo nepadaryta? Visuomenei tai ne, policija tai nustatė. Bet asmeniui, kuriam buvo atliekamas tas tyrimas? Pusė metų laukimo, beprasmiško laiko tempimo (aut. nuomone, žinoma), psichologinės įtampos, jausmo, kad už kažkada išreikštą kritiką demonstruojama galia, kėsinantis atsirevanšuoti oponento darbo vietos, karjeros, šeimos saugumo bei, apskritai, reputacijos galimu praradimu. O kaip poveikis būrelio reputacijai, kuomet buvo kviečiami į apklausas mokinių tėvai?
Mano vaizduotėje prabėga eilutė: „Ups, atsiprašome, na, nepataikėme, kita vertus gi reikėtų džiaugtis, kad nieko blogo neįvyko“? Būtų gerai, jei bent jau tas „atsiprašome“ būtų. Tačiau praėjus jau vos ne pusantro mėnesio po tyrimo nutraukimo, nėra ne tik jokių atsiprašymų, bet ir, apskritai, nieko, jokių paaiškinimų nesulaukta. O skaičiuojant nuo vasario 15 d., kai į būrelio patalpas įsiveržė nekviesti ir netikėti svečiai-tikrintojai iš savivaldybės, praėjo jau daugiau kaip pusė metų ir nei vienos išvados, nei vienos pretenzijos, kad ir ne iš baudžiamosios teisės, bet bent jau kokiame el. laiškelyje būtų brūkštelta pvz.: „ateityje būkite atidesnis, teikdamas dokumentus“ ar pan. (būtų juokinga, jei kažką panašaus gaučiau dabar, po straipsnio… Nors gal nenustebčiau). Ir, žinoma, laikraštis, taip galingai trenkęs minėtu straipsniu, kažkodėl visuomenės neinformavo apie tyrimo baigtį. Negana to, spalio mėnesio pradžioje, kreipiausi į laikraščio „Alio, Raseiniai“ redakciją, prašydamas paneigti tam tikrus teiginius, kurie mano manymu, neatitinka tikrovės bei žemina mano orumą. Redakcija atsisakė publikuoti paneigimą. Suprantu, tokia laikraščio pozicija, bet apie tyrimo baigtį informuoti galėjo? Nežinojo ar žinoti nenorėjo?
Pabandysiu spėti, neinformavo greičiausiai todėl, kad informacija apie tyrimo baigtį jau nebūtų buvusi ta neigiama žinia apie asmenį, kuriam už visą – iš jo burnos išėjusią kritiką valdžios atžvilgiu, turėjo būti atseikėta su kaupu. Argi ne to ir buvo siekiama, pirmiausiai, kreipiantis dėl tyrimo, o po to išplatinant žinią, kad vyksta tyrimas, taip parodant ir sumenkinant kritiko reputaciją?
Tačiau visai kitoks informavimas buvo apie kitą tyrimą, o tiksliau neinformavimas tame pačiame laikraštyje, kuris, remiantis žurnalistų etikos principais, turėtų būti įsipareigojęs sąžiningai informuoti visuomenę apie visus įvykius, kurie vyksta mūsų krašte, juolab, kad mokesčių mokėtojų pinigais šiam laikraščiui už šias paslaugas yra atlyginama. Šį kartą kalba yra apie mero elgesio tyrimą rajono Etikos komisijoje. Tyrimas taip pat pasibaigė be jokių blogų pasekmių tiriamajam, tačiau nuo anksčiau aprašyto tyrimo jis skyrėsi tuo, jog informacijos apie tai nei su mero nuotrauka pirmame puslapyje, nei be nuotraukos paskutiniame, laikraštis nepublikavo.
Akivaizdu, kad tai nebūtų geriausia naujiena apie rajono vadovą, gal todėl ir nepublikavo. Bet tada, jei už atlygį publikuojamos tik geros naujienos, gali kilti visokių minčių, juolab, kad kitas laikraštis „Visuomenės balsas“, aprašęs minėtos komisijos posėdžius, informavo, kad meras lankosi „Alio, Raseiniai“ redakcijoje. O tai lankosi dėl kokios priežasties, arbatos atsigerti ar galimai suderinti su redakcija kokius ir apie ką straipsnius spausdinti?
Pabaigai prisiminiau kažkada skaitytą informaciją apie interesų konfliktus VTEK‘o puslapyje https://vtek.lt/interesu-derinimas/interesu-konfliktas-ir-nusisalinimas/ ir įstrigusią įdomią sąvoką – „šališkumo regimybę“: „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad pažeidimui kvalifikuoti pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą asmuo nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog interesų konfliktas egzistuoja. Konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas, todėl asmuo, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (LVAT administracinės bylos Nr. A261-3154/2011, Nr. A525-518/2013 ir kt.)“
Įdomu, ar mano aprašytas laikraščio „Alio, Raseiniai“ ryšys su meru yra jau ta „regimybė“, o gal tai jau akis badanti realybė? Jau net juokinga kartais darosi, kai savivaldybės įstaigos gauna rekomendacijas kurti antikorupcijos prevencijos programas, tuomet įgyvendinti jas, o paskui teikti ataskaitas ir t.t. Kam? Kokia to prasmė? Ar negeresnė prevencija būtų tiesiog pakelti galvą ir „praregėti“ – dramblys gi jau kambaryje? Negi korupcija tai tik dėžutės paėmimas, o gal yra ir kitokių formų? Žinoma, VTEK‘o, SST, Lygių galimybių tarnybų internetinėse svetainėse pateikiama ir daugiau pavyzdžių, bet kai kambario langai ir durys nedideli, o dramblys toks didžiulis, jog jo išnešimas iš kambario tampa nepaprasta problema. Galbūt ir tenka tuomet nuleisti akis bei užsiimti prevencinių programų kūrimu. Vis kažkas daroma…
Pagarbiai, Vytautas Bulotas
Redakcija už autoriaus išsakytą nuomonę neatsako.
