Jonas Brigys, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos bibliotekininkas
Krašto atmintį, prabėgusius laikus saugo ne tik kronikos, seni mūrai ar šimtamečiai medžiai. Seniai praėjo laikai kai vos ne kiekvienas kaimas turėjo savo kalnelį į kurį vietos gyventojai palydėdavo mirusius artimuosius, kaimynus, o vėliau ir patys ten atguldavo amžino poilsio. Deja, negrįžtamai nyksta šie amžinybės sodai, kniumba seni antkapiniai paminklai taip į užmarštį nusinešdami vardus, likimus, istorijas. O juk kiekvienas toks senkapis yra kažkuo ypatingas, neretai apipintas legendomis, kurias paliekame pašėlusiai skubančios kasdienybėje šalikelėje, neberandame joms vietos net mintyse.
XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje apie Raseinių krašto kapines ne kartą rinkta ir sisteminta medžiaga, nors gilesnių tyrimų kol kas beveik nėra. Antra vertus, pradėtas kapinių skaitmeninimo darbas kažkiek užpildys tą spragą. Kaip išskirtinį atvejį reikia paminėti 2013 m. išleistą Aleksandro Puidoko knygą „Anapilin išėjusiųjų atminimui. Butkiškės kapinės“. Daug dėmesio vietos kapinių istorijai Šiluvos krašto dvarams skirtoje tritomėje monografijoje skyrė profesorius Alfonsas Vaišvila. Naujausia šiam ypatingam paveldui skirta studija – 2024 m. Raseinių krašto istorijos muziejaus darbuotojos Dianos Valantinaitės VDU apgintas magistro darbas „Istorinės kapinės: nuo sampratos iki puoselėjimo. Raseinių rajono savivaldybės atvejis“.
Senosios parapijų kapinės būdavo šalia bažnyčių, faktiškai bažnyčios jose ir stovėdavo (kaip ir dabartinės Milašaičių ar Lesčių bažn.) nors egzistavo ir paskiros kaimų kapinės. 1579 m. vizituodamas Ariogalos bažnyčią Tarkvinijus Pekulas trumpai užsiminė apie Ariogalos kapines. Vizitatorius pažymėjo, kad klebonas „Paklaustas, kur laidojami mirusieji, atsakė: „Kai kurie lauke, kai kurie šventoriuje, kai kurie bažnyčioje, bet mažai“; tada ponas [vizitatorius] apžiūrėjo šventorių: jis ne tik neaptvertas, bet per jį netgi eina vieškelis“. Klebonui įsakyta pasirūpinti šventoriaus tvora.“
Metai bėgo, tačiau padėtis keitėsi, nors ir ne visada į gerą. 1648 m. bažnyčios vizitacijos akte pažymėta, kad Ariogalos kapinės buvo didelės, dalis jų aptverta, tačiau be vartų. Po keleto dienų patikslinta, kad kapinėse buvo nedidelis, medinėmis plytelėmis išgrįstas takas į varpinę. Ariogalos tijūnas reikalavo, kad visos kapinės būtų aptvertos. Mat anksčiau kapines supo akmenų tvora, tačiau vėliau tie akmenys buvo paimti naujos bažnyčios pamatams todėl kapinės liko be tvoros. 1677 m. vizitacijos akte pažymėta, kad kapinės buvo gerai aptvertos, vartai uždaryti ir gyvuliai į jas patekti negalėjo.
Rečiau istorijos šaltiniuose pasitaiko tiesioginių užuominų apie senąsias kaimų kapinaites. Antai 1598 m. lapkričio 9 d. į Raseinių žemės teismo knygas buvo įrašytas žemionio Florijono Paškevičiaus užstato liudijimas, kuriuo jis žemioniams Grigaliui ir Baltramiejui Paškevičiams užstatė 3 dirvas Paškevičių dvarelyje, Viduklės valsčiuje, o tos dirvos vadinosi Kuprės kalnas prie Kapinių (надь Капинями) ir Pagluosnio (?) kelmo (Поглосью Келмась). Trečioji dirva vadinosi Vikšris ir buvo greta Upės upelio (matyt prie šio upelio buvo ir pats dvarelis).
Prie tokių beveik pamirštų sunykusių nekropolių galima priskirti ir Kupsčių kaimo kapines, esančias 1 km į šiaurės rytus nuo Šimkaičių gyvenvietės (Pagojukų seniūnija; koordinatės X: 6144381 m, Y: 460382 m). 1980 m. turėtais duomenimis kapinės įkurtos XVIII a., neveikiančios, uždarytos XX a. Plotas 0,22 ha, perimetro ilgis 178 m, tame tarpe 46 m aptverta tvora. Kultūros paminklų ir antkapinių paminklų neužfiksuota. Mažoje kalvelėje esančios kapinės apaugusios miško tipo želdiniais. Kapinės iš pietų pusės ribojosi su ariama žeme, iš vakarų – lauko keliukas, iš kitų pusių miškas. 2024 m. D. Valantinaitės surinktais duomenimis kapinės pasiekiamos automobiliu, kaimo keliu. Teritorija neaptverta, nepaženklinta. Yra išlikę paminklų bei medinis kryžius, kapai lankomi. Teritorijoje želia krūmai, daug medžių išvartų.
Anot 1934 m. kapines tyrinėjusio (ir jas nupiešusio) kraštotyrininko M. Gorodeckio, „Daugel žmonių sako, kad Kupsčiuose kadaise būta bažnyčios ir todėl randami žmonių kaulai, o taip pat liko žymės nuo bažnyčios sklepų požemių. Bet tas netiesa. <…> Į šiaurę nuo tos vietos koks 60 metrų yra žymės senų kapinių kur dar iki šių dienų užsiliko 3 mediniai kryžiai. <…> Tai yra XVI-XVII a. seni kaimo kapai. Prie kaulų jokių daiktų nerandama apart kalvio darbo vinių nuo grabų. Bet grabai, kurių liekanos ir žymės randami buvo ne tokie kaip dabar – pastarieji buvo be dugno, tai yra dėžės be dugno [dangčio], susidedančios iš 4 lentų, sukaltų kalvio darbo viniais ir iš viršaus uždengtos atskira lenta. Paminklo apsaugai reikia uždrausti kasinėti rūsius bulvėms kavoti [laikyti]. Bet reikalinga griežtai įsakyti per policiją nes vietos gyventojai yra žemaitiško būdo.“
Šios žinutės autorius pabandė sudaryti kuo išsamesnį Raseinių krašto kapinių sąvadą kurį rasite Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos internetinės svetainės Raseinistikos skyrelyje: https://drive.google.com/file/d/1115818tMIN1xmkLnqpmMrMvF5LbFZhlf/view Sąvado atspirties tašku tapo 1980 m. sudarytas Raseinių rajono kapinių sąvadas, dabar saugojamas Vilniaus regioniniame valstybės archyve. Daugeliu atvejų naujausi faktai imti iš minėto D. Valantinaitės darbo. Nuoširdus Ačiū autorei už malonų leidimą juo pasinaudoti.
Skaitytojams pristatomas naujas sąvadas jokiu būdu nepretenduoja į išsamumą ir visą apimantį žinojimą. Dėl pastaraisiais dešimtmečiais kardinaliai pakitusios žemėvaldos, teritorinio suskirstymo galimi atvejai, kai kapinių aprašymai dubliuojasi nes 1980 m. ir XXI a. pradžioje jų buvimo vieta (ir pavadinimai) šaltiniuose nurodyti skirtingai. Tikriausiai nepavyko išvengti klaidų, netikslumų, laukia pildymo ir tikslinimo darbas. Šis sąvadas yra bandymas susisteminti įvairiuose šaltiniuose išsisklaidžiusias žinias apie rajono kapines ir laidojimo vienas (jų aprašyta apie 170). Tikimės, kad nepaisant trūkumų kam nors tai padės surasti naują informaciją, o pastebėję netikslumus neskubės smerkti autoriaus.
