Nežinomo autoriaus tekstas, mums padėsiantis suprasti, kaip gyveno žmonės tomis neramiomis dienomis.
2021 m. rugsėjo 16 diena
Paskambino viršininkas, vėl pakvietė į kavinę. Vėl paleido vidurius. Išėjau į mišką. Prie konteinerio radau seną siuvimo mašiną, miške užkasiau, užkasant prispyrė reikalas. Vietą pažymėliau žemėlapyje. Nuėjau prie parduotuvės, ten ir vėl skiepijo. Pažiūrėjau pro langą, kažkoks vaikas man atnešė bandelę. Namuose viriau grikius. Vakare pastebėjau, kad nebeturiu žemėlapio.
2021 m. rugsėjo 17 diena
Bandžiau patekti į parduotuvę, apsauginis paprašė Galimybių paso, parodžiau, paprašė dokumento, klausė kodėl nesutampa pavardės. Sakiau, kad Galimybių pasą radau ir atnešiau. Dokumentą konfiskavo, duomenis užsirašė, į parduotuvę neleido. Skambino viršininkas, nekėliau ragelio.
2021 m. rugsėjo 18 diena
Atėjo kažkokie pareigūnai. Atsinešė mano žemėlapį, klausė, kas ten pažymėta 38 vietose. Mane konvojavo į mišką. Pirmiausiai susidomėjo vieta, kur užkasiau siuvimo mašiną, žemėlapyje ženkliukas atrodė kaip kulkosvaidis. Ruošėsi kasti. Sakiau – vyrai, nereikia, čia prischikta. Ėmė kasti. Paskui vėl užkasė. Nuvežė prie vietos, kur užkastas skalbimo mašinos būgnas, nes žemėlapyje jis panašus į prieštankinę miną. Sakiau – vyrai ir čia prischikta. Kasė, mačiau, kad nepatiko, paskui klausė, ar visose 38 vietose, kurias pažymėjau, yra tas pats. Man buvo nepatogu, siūliausi nuvesti, kur užkasiau konservus „Kilkė tomato padaže“, įtikinėjau, kad ten ne taip blogai – ten granulėm. Išvažiavo, mane paliko miške, žemėlapį grąžino. Grįžau namo. Kaimynas su šunim sėdėjo prie laiptinės ir apžiūrinėjo savo atgautą Galimybių pasą.
