Gyvename ir išgyvename epochų ir civilizacijos vertybių kaitoje, kuomet, užaugus vienoje smėlio dėžėje, tampame kažkieno lyg tyčia supriešintų grupių koviniais šunimis, lojančiais vienas ant kito ir besibarančiais dėl numesto kaulo, panašaus į darbo užmokestį, kurį pravalgome užsienio kapitalo maisto prekyvietėse ir prapromogaujame akropoliuose, kurie suneša pelnus ne mūsų vargus vargstantiems mažaturčiams.
Dažnai susimąstau – kad visa, kas perskaityta, visa, kas pažinta, visa, kas patirtimi praeita – ne tai ir ne tas – kur ir kuo būsim jau labai greitai. Jei nesiimsime veikti. Dėl pavagiamos valstybės, išnykstančios teisės ir teisingumo, ištrinamos demokratijos. Ir nors šiandien nebegaliu kalbėti už savo kartos atstovus, už brolius ir seseris, bet vis dar galiu kalbėti už save. Ir tik apie tai – kas stovi už manęs – tai yra tos kartos, tėvai, seneliai ir proseneliai, tie ainiai kurių dėka šiandien gyvenu ir kvėpuoju, mąstau ir kuriu, maištauju ir kovoju. Kuo ir kur būčiau, jei nežinočiau šeimos istorijos iš pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, iš dienoraščių – kurie nebyliai liudija pareigas? Senelių ir prosenelių pareigas, išgyvenant epochų ir civilizacijos vertybių kaitas. Pareigas žemei. Pareigas šeimai. Pareigas valstybei ir tautai. Ginant šalį ginklu, o kitą syk – tiesa ir drąsa. Tada supranti – kad visa tai, kuo esi – esi savo ainių atspindys. Ir tai veža. Kaip sakytų jaunimas. Tai tikrai „veža“ – užplūsta malonūs šilti prisiminimai apie pokalbius su seneliais, giminėmis prie didelio giminių stalo, kurio jau neliko, kaip ir neliko susibūrimų. Nes lyginant su tuo, kiek jie drąsos turėjo eiti į mišką ar frontą, ginant Lietuvą, supranti, kad tik galbūt tesi vertas mažyčio jų pirštelio. Nes jie kūrė Lietuvą. Kūrė! O kodėl aš to neprivalėčiau daryti?! Vardan to, ką matau griaunant: ne dėl neapdairumo ir kvailumo, o dėl savanaudiškumo ir išvešėjusios meilės tik sau. Ne žemei, ne miškams, ne kaimynui, ne broliams ir seserims. Dėl kartos – kuri iš manęs atima – tai, ką kūriau, ką kūrė mano karingi ainiai. Todėl šiandien tie, kurie pasirašo referendumo lape – dalyvauja tautos istorijos rašyme ir kuria savo valstybę – tokią – kokią norėtų matyti, kurioje norėtų gyventi. O tie, kurie ryžosi rinkti tuos parašus – yra Tautos istorijos kūrėjai.
Ateikite pasirašyti ir atveskite dešimtis. O tos dešimtys teatveda šimtus! Ir tada, jau pasirašę – paskirtu laiku nepamirškite ateiti balsuoti. Būkime savo valstybės istorijos kūrėjais. Kurkime Lietuvą!
Dr. Nendrė Černiauskienė, „100 tūkstančių referendumo“ koordinatorė, teisininkė
