VšĮ „Atrask Raseinius“ direktorius, Raseinių Šaltinio progimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Arnas Zmitra
Kartais žmogus meluoja pats to nežinodamas. Taip nutiko ir man. Prieš 5 metus pasiruošiau informaciją apie Raseinių miesto civilines kapines. Rinkau istorinę medžiagą, klausinėjau žmonių, konsultavausi su muziejininkais ir vietos istorikais. Vėliau gimė mintis vesti ekskursijas kapinėse, kurios šiuo metu ypač populiarios Lietuvoje. Ekskursijose žmonės kartais mane papildydavo, papasakodavo negirdėtų istorijų. Prisimenu atvejį, kai ekskursantė parodė vaistininkų Edelių šeimos kapą ir papasakojo apie paskutinio vaistininko, Romualdo Edelio, meilės istoriją, o visai nesenai vienas vyriškis parodė buvusio Raseinių notaro J. Vrubliausko (Wroblewski) kapą.
Visgi, vienas paminklas, netoli kapinių koplyčios, nuo pat pradžių kėlė smalsumą, nes yra „dvipusis“. Vienoje paminklo pusėje užrašyta, jog čia palaidoti Dukauskiai (Petras, Marijona, Juozapas, Uršulė, Antanas), o kitoje užrašas byloja: „Vokiečių kariuomenės sauvalės auka A. A. Petras DUKAUSKIS, 31 metų amžiaus, 1919 m. kovo mėn. 14 dieną žuvo eidamas Raseinių Valsčiaus valdybos nario pareigas, būtent gindamas vietos gyventojų teises“. Ekskursijose pasakodavau, kad greičiausiai čia ir palaidotas minimas teisių gynėjas Petras Dukauskis. Beje, taip manė dauguma vietos istorijos žinovų. Pasirodo, kad klydome. 2022 m. pabaigoje su manimi susisiekė raseiniškė Vida Večerskienė, kuri sakė žinanti, jog P. Dukauskis palaidotas ne prie kapinių koplyčios, o visai kitoje vietoje (centrinėje kapinių dalyje, prie kunigų V. Žementausko ir J. Andraičio kapo).
Dukauskių šeimos kapo antkapinis paminklas (pagrindinė pusė). A. Zmitros nuotr.
Dukauskių šeimos kapo antkapinis paminklas (antra pusė). A. Zmitros nuotr. Šis simbolinis paminklas 1919 m. buvo pastatytas Paraseinio kaime, P. Dukauskio žūties vietoje. 1978 m. perkeltas į Raseinių miesto civilines kapines, tapo Dukauskių šeimos antkapiniu paminklu.
3 pav. Petro Dukauskio kapas Raseinių miesto civilinėse kapinėse. A. Zmitros nuotr.
1919 m. kovo 14 dienos įvykiai
1919 m. pavasarį Lietuva dar kovojo Nepriklausomybės kovas. Tuomet visoje Lietuvoje, taip pat ir Raseiniuose, buvo nemažai vokiečių kareivių, kurie mėgo savivaliauti. Vienas iš vokiečių savivalės momentų įėjo ir į Raseinių krašto istoriją bei kainavo gyvybę Raseinių valsčiaus komiteto nariui P. Dukauskiui. 1919 m. kovo 14 d., prieš pietus Paraseinio malūne (dabar Paraseinio kaimas, prie pat Šlynos upelio, kur stovi miesto vartai) įvyko ginčas dėl arklių. Netikėtai atėję vokiečių kareiviai norėjo rekvizuoti pilietės Grubliauskytės arklius, kuri malūne sustojo pailsėti, kareiviai staiga pradėjo juos kinkyti. Pilietė tai pamačiusi puolė prie savo arklių ir pasakė neleisianti jų imti, tačiau vokiečiai neklausė ir jos įbauginimui net iššovė į orą. Po šūvio iš malūno ir apylinkių į įvykio vietą subėgo daugiau žmonių, tame tarpe ir minėtas P. Dukauskis.
Tuomet įvykiai pasisuko netikėta linkme. Vokiečių karininkas aiškino, kad jam reikalingi arkliai rekvizicijai nuvežti. P. Dukauskis, kaip valsčiaus komiteto narys, paklausė ar jie turi raštą arklių paėmimui. Taip pat nurodė kreiptis į valsčiaus komitetą dėl arklių ir pabrėžė, jog negalima atiminėti arklių iš pakeleivių. Atrodė, kad konfliktas išsispręs taikiai, bet netikėtai vienas vokiečių kareivių pasakė P. Dukauskiui „kom, kom“ ir pasisuko. Tuomet P. Dukauskis su kitais pradėjo eiti ir staiga pasigirdo šūvis. Visi atsisukę pamatė, kad P. Dukauskis nušautas gulėjo ant žemės, o abu vokiečių kareiviai šalinosi iš įvykio vietos.
Panašių istorijų tuo metu Lietuvoje buvo ne viena. Visgi, ši istorija išskirtinė, nes sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. 1919 m. aptariamas įvykis plačiai nuskambėjo Lietuvoje ir buvo aprašytas ne viename laikraštyje (pvz. „Lietuvos ūkininkas“, „Laisvė“, „Lietuva“). Vieną įdomesnių žinučių galime perskaityti 1919 m. birželio mėn. 26 d. laikraštyje „Žemaitija“. Joje rašoma: „Ir nors jau praslinko nuo to atsitikimo virš trijų mėnesių vienok tartum šiandieną tebematai tą tiesiog nepaprastą sujudimą ir gilią užuojautą, kuriuos sukėlė minėtasis atsitikimas mūsų visuomenėje. Ypač iškilmingos buvo žuvusiojo laidotuvės – buvo tokios, kokių dar iki šiol Raseiniai gal nebuvo ir matyti matę. Įvairių tautų, tikybų, luomų ir amžiaus žmonių tūkstančiai, įvairių komitetų ir įstaigų atstovai ir nariai nešini vėliavomis ir vainikais, gimnazijos moksleiviai, visa Raseinių katalikų dvasiškija susigraudinę lydėjo velionį į kapus“[1]. Iš šios ir kitų žinučių galima daryti prielaidą, jog 1919 m. Raseiniuose tai buvo itin jaudinantis įvykis.
Petro Dukauskio žūties atminimas
Nusikaltimas sujudino ir suvienijo visą valsčių, pareikalauta kareivį teisti ne Vokietijoje, bet Lietuvoje. Į teismo procesą aktyviai įsitraukė žinomas Raseinių advokatas Maksas Levy, kuris įnešė nemažai sumaišties Šiaulių vokiečių karo teisme. Jis įsiprašė į teismo procesą, jam buvo suteikta teisė dalyvauti posėdyje kaip „Lietuvos Vyriausybės atstovui“. Įdomu, kad M. Levy teismo posėdžio metu pateikė P. Dukauskio fotografiją užmušimo vietoje ir laidotuvių fotografiją! Norisi pastebėti, kad žuvusiojo fotografija nusikaltimo vietoje anuomet buvo retenybė ir tai teismą nustebino. Abi minėtas fotografijas iki šių dienų išsaugojo P. Dukauskio giminaitė Stanislava Navickienė. Fotografijos viešai publikuojamos pirmą kartą. Plačiau apie aptariamą įvykį ir teismo procesą galima paskaityti knygoje „Raseinių krašto savivalda 1918-2008“[2].
Neilgai trukus vietos gyventojai sugalvojo pastatyti paminklą P. Dukauskio žūties vietoje. 1919 m. birželio 10 d. vietos Seimelio posėdyje buvo pritarta sumanymui P. Dukauskio nužudymo vietoje pastatyti paminklą su užrašu „Vokiečių kariuomenės sauvalės auka A. A. Petras DUKAUSKIS, 31 metų amžiaus , 1919 m. kovo mėn. 14 dieną žuvo eidamas Raseinių Valsčiaus valdybos nario pareigas, būtent gindamas vietos gyventojų teises“. Paminklas buvo pastatytas tais pačiais metais už aukas, surinktas per valsčių ir miestų valdybas[3] ir toje vietoje stovėjo iki 1978 metų.
4 pav. Petro Dukauskio laidotuvės. S. Navickienės šeimos albumo nuotr. Skaitytojai turėtų atkreipti dėmesį ir palyginti 3 bei 4 pav. Nuotraukose galima atpažinti paminklo viršuje iškaltus augalinius motyvus (šiandien senasis paminklo užrašas uždengtas nauja akmenine lentele), o netoliese matyti kunigų V. Žementausko ir J. Andraičio antkapinio paminklo viršus.
Petras Dukauskis žūties vietoje. S. Navickienės šeimos albumo nuotr.
1919-1978 m. paminklas, skirtas atminti P. Dukauskio žūtį, stovėjo Paraseinio k. Žemėlapyje pažymėta raudona rodykle.
Paminklo likimas
Algirdas Gricius (g. 1954 m.) gimęs Paraseinio kaime prisimena vaikystėje žaidęs prie paminklo P. Dukauskio žūčiai atminti. Tada jį sunkiai galėjai matyti nuo kelio, nes buvo apsodintas alyvomis, jį juosė graži metalinė tvorelė. A. Griciaus močiutė prižiūrėjo paminklo aplinką, kartais uždegdavo žvakutę, o tėvas aplink paminklą dirbo žemę. Kai 1978 m. buvo ruošiamasi perduoti naudojimui 2 milijoninį drenuotų žemių hektarą, tuomet sunaikintas Paraseinio kaimas, visos sodybos „numelioruotos“. Pasak A. Griciaus, keletas sodybų buvo perkelta į Dumšiškių ir Slabados kaimus. Kai 1978 m. rugsėjo 20 d. buvo atidengtas akmuo, žymintis 2 milijono hektarų nemelioravimą, aplink nebuvo likę nei paminklo P. Dukauskiui, nei Paraseinio kaimo.
Stanislava Navickienė (g. 1929 m.), P. Dukauskio giminaitė, pasakoja: „Kuomet už Raseinių ruošėsi atidengti paminklą melioratoriams [1978 m. rugsėjo 20 d. atidengtas paminklas pažymintis, kad šioje vietoje baigtas drenuoti 2 milijonas hektarų Lietuvos žemių – aut. past.] kolūkio pirmininkas atlėkė ir pasakė, kad paminklą nukels, nes atvažiuoja Petras Griškevičius [tuometinis Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius – aut. past.]. S. Navickienė tiksliai nepamena kokia buvo įvykių seka, bet pasak jos kolūkio pirmininkas paklausė kur nukelti paminklą ir jos tėvas pradėjo tuo rūpintis. „Pirmiausia tėvas ėjo kunigų prašyti, kad leistų paminklą perkelti į Raseinių bažnyčios šventkiemį, bet kunigai neleido. Vėliau S. Navickienės tėvas sumojo, jog reikia paminklą perkelti ant tėvų kapo. „Nušautas Petras Dukauskis buvo mano tėtės brolis. Petro Dukauskio tėvų [S. Nevickienės senelių – aut. past.] paminklą, prie koplyčios sudaužė per karą [II pasaulinį karą – aut. past.]. Raseiniuose buvo baisus karas, taigi gatvė prie kapinių Tankistų praminta, nes ten stovėjo vien tankai“.
Petras Griškevičius (stovi centre) su kitais Lietuvos komunistų partijos funkcionieriais paminklo du milijonajam drenuotų žemių hektarui atidengimo iškilmėse 1978 m. Paraseinio k. Antano Siudiko archyvas.
Paminklas du milijonajam drenuotų žemių hektarui, 2022 m. A. Zmitros nuotr.
Pasak S. Navickienės paminklo nukėlimo darbai vyko slapta. „Tėvukas nukėlime nedalyvavo. Kolūkio pirmininkas paprašė parodyti kur pastatyti paminklą ir vieną naktį, tyliai, niekam nematant pats pirmininkas su savo žmonėmis paėmė ir paminklą nukėlė. Tą paminklą naktį atvežė ir su didžiuoju kranu kėlė per visas kapines, pastatė ant Petro tėvų kapų, vėliau iškalė raides. Kiti maišo, nes ir vienoje, ir kitoje pusėje yra paminėtas Petro vardas. Nušauto Petro tėvo vardas irgi buvo Petras, o mama buvo Marijona. Dar ten palaidoti ir Petro seneliai: Juozapas ir Uršulė. Dar tame kape palaidotas ir Petro brolis Antanas“. S. Navickienė negalėjo pasakyti kaip nutiko, kad paminklas buvo apsuktas.
Raseiniškių istorinė atmintis
Tarpukariu Lietuvoje aktyviai ieškota naujų tautos didvyrių, kurie buvo susiję su Nepriklausomybės kovomis ir Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrimu. Tai buvo gyvybiškai reikalinga kuriant naują atkurtos Lietuvos valstybės istorinę atmintį. Tada Lietuvoje iškeltas pirmojo Lietuvos kareivio Povilo Lukšio, pirmojo karininko Antano Juozapavičiaus ir pirmojo Lietuvos savanorio Prano Eimučio (visi žuvę per Nepriklausomybės karus) kultas, jiems statyti paminklai, rengti minėjimai. Daugelyje Lietuvos vietovių sukurti memorialai Nepriklausomybės kovose žuvusiems žmonėms (ne išimtis ir Raseiniai, kurie 1928 m. civilinėse kapinėse naujai sutvarkė savanorių kapus).
Prie minėtų asmenybių reikėtų priskirti ir P. Dukauskį, jo istorija liudija Lietuvos valstybės kūrimosi pradžią Raseinių krašte. Tais pačiais P. Dukauskio žūties metais, labai operatyviai, iškilo paminklas Paraseinio kaime, o kapinėse jam pastatytas solidus antkapinis paminklas. Anuomet dažniausiai tik turtingi ir svarbūs asmenys buvo pagerbiami paminklais iš akmens. P. Dukauskis 1919 m. tapo Raseinių krašto didvyriu. Gaila, kad sovietiniai metai ištrynė iš daugelio raseiniškių atminties P. Dukauskio istoriją. Galbūt šis straipsnis puiki proga atminti vieną iš Raseinių krašto didžiavyrių?
[1] „Dienos reikalai“, Žemaitija: visuomenės bepartyvis laikraštis, 1919 m. birželio 26 d., Nr. 33.
[2] Raseinių krašto savivalda 1918-2008 m. Straipsnių ir dokumentų rinkinys skiriamas 90 metų Raseinių krašto savivaldos sukakčiai. Vilnius, 2008, p. 139-142.
[3] Ten pat.
